Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje

Marselio Prusto romanų serijos pirmasis romanas "Svano pusėje" mano gyvenime atsirado tada, kai reikėjo. Nors dabar jau suprantu, kad ne kiekvienas gali mėgautis skaitydamas Prustą, tačiau man tai pavyko ir džiaugiuosi praturtinęs savo kultūrinį "Aš" tuo, ką galima rasti šiame literatūros brangakmenyje.

Palyginsiu "Svano pusėje" su medžiu, kuris prasideda nuo mažytės sėklos, ir auga auga auga tapdamas kažkuo visai kitu negu buvo. Be to, jis meta daug tokių pat mažyčių sėklų, kurių viena pats tebuvo, žemėn ir taip pratęsia savo gyvybę dar toliau, įgydamas dar labiau nuo pradinio savo pavidalo neatpažįstamą formą - mišką. Toks yra Marselis Prustas - išsišakojęs į visas puses begale psichologinių savo personažų charakterio niuansų, aplinkos atsispindėjimų jų sąmonėje - o viskas juk sukasi apie tai, kaip berniukas įsimylėjo mergaitę. Banaliai paprasta romano ašis. Ir šitas paprastumas genialiai balansuoja su romano struktūros sudėtingumu.

Nors pirmoji dalis patiko labiausiai - Kombre - pasakotojas prisimena savo vaikystės įspūdžius šiame mažame miestelyje, antroji - visai kitokia - susikoncentruoja į vieno personažo - Šarlio Svano - aistrą, pavydą ir kitus jausmus moteriai, ir taip teikia vieną geriausių įsimylėjimo psichologinių studijų tiems skaitytojams, kam ši tema aktuali, moksliniu tikslumu aprašo, kas vyksta šioje savaip ypatingoje būsenoje, "ligoje". Trečioji - visai trumpa dalis, palyginus su pirmomis - savotiškai suriša pirmą dalį su antrąja, ir jas abi pratęsia: tiesiogiai - berniukas pagaliau susipažįsta su mergaite, ir netiesiogiai - nuojauta kužda, kad tai gali būti pradžia to, kas buvo aprašyta antroje dalyje, t.y. užaugęs berniukas patirs tai, ką patyrė Svanas.

Literatūra apie gyvūnus: Virginia Woolf - Flašas

Literatūra apie gyvūnus išsiskiria savo tematika: dažniausiai susitelkia į naminių gyvūnų charakterį ir jo santykių su šeimininku pavaizdavimą. Toks yra Romualdo Granausko "Kai reikės nebebūti", Marcelijaus Martinaičio "Kaip katinai uodega peles gaudo", tai autobiografiniai pasakojimai. O Virginia Woolf apysakoje "Flašas" vaizduoja ne savo, o poetės Elizabeth Browning šunį.

Gardus kąsnelis tiems, kas ieško apysakos apie XIX a. ir tai, kaip savo gyvenimą mato spanielis. Apysaką-biografiją sudaro 6 dalys, kiekviena jų atspindi vis kitą šuns gyvenimo etapą.
Manau, kad talentinga rašytoja, kokia yra Virginia Woolf, turi mokėti ne tik plėsti literatūros ribas su tokiais apsakymais kaip "Žymė ant sienos", bet ir parašyti ir paprastą pasakojimą. Toks yra "Flašas"; turtingas detalėmis, permainingo gyvenimo pavaizdavimu, parodantis perspektyvos svarbą, atskleidžiantis šeimininko ir šuns santykį.

"Abu nustebo. Sunkios garbanos rėmino panelės Baret veidą; švietė jos skaisčios akys, šypsojo didelės lūpos. Flašo snukį rėmino sunkios ausys, jo akys buvo didelės ir skaisčios, nasrai platūs. Jie buvo panašūs. Ir žvelgdami vienas į kitą, abu pagalvojo: "Bet juk tai aš!", o paskui: "Tačiau koks skirtumas". Jos buvo išblyškęs, išsekęs ligonio veidas, pasiilgęs oro, šviesos, laisvės. Jo - rausvas jauno gyvulio snukutis, trykštantis sveikata ir energija." (p. 17)

Robert Louis Stevenson - Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija

Gotikinio siaubo apysaka "Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija" yra tapusi literatūros klasika, o Džekilo ir Haido pavardės - neatskiriama mūsų kultūros dalimi, jos simbolizuoja dvilypę žmogaus prigimtį.

Kūrinį galima drąsiai lyginti su "Frankenšteinu": jos abi gana tiesmukai mums kalba apie tai, kad mokslinis eksperimentavimas su žmogaus prigimtinėmis paslaptimis gali baigtis tragiškai. Kad yra dalykų, kurių mūsų protas  nesugeba numatyti ir sukontroliuoti.
Abu kūriniai kelia svarbius moralinius klausimus pasitelkdami siaubo literatūros priemones - pabaisos personažą, niūrią ir tamsią atmosferą, gręsiantį pavojų.

Apysaka parašyta įdomiai, autorius pirma sukuria intrigą pasitelkdamas pašalinius personažus, pagrinde advokatą Atersoną, kuris palaipsniui suvokia daktaro Džekilo paslaptį. Ir nors dabartinis skaitytojas jau žino, kuo visa tai baigsis, skaityti nėra nuobodu ir neprailgsta, nes kuriama paslaptinga atmosfera ir intriga.

Detektyvinė literatūra: Jane Harper - Sausra

"Sausra" yra ganėtinai tipiškas detektyvinis romanas, kuriame tyrėjas vienu metu su skaitytoju seka įvykdytos žmogžudystės pėdsakais. Tiesa, šiame romane tyrėjai iš esmės yra du: Aronas Falkas žinoma yra pagrindinis viso romano veikėjas, tačiau kitas tyrėjas taip pat aktyviai dalyvauja. Žmogžudystės taip pat yra dvi: viena jų nutiko jau seniai, o kita dabartinė, ir gali būti, kad abi jos yra savižudybės. Na šitai paaiškės pabaigoje, bet skaitydamas romaną mažai tikėjau, kad tai savižudybės, nes visas miestelis tuo tikėjo, tai kažkaip būtų keista, jei pabaiga tik patvirtintų tai, kuo tikėjo visas miestelis. Nes tai reikštų, kad detektyvai susimovė ir patvirtino tai, kas jau buvo aišku.

Romano vieta - mažas Australijos kaimelis, siaubiamas kaitros. Na gerai, sausros! Viskas o.k., bet tikėjausi, kad gal čia ta sausra suvaidins kažkokį svarbesnį vaidmenį, bet nelabai - na galima sakyti, kad sausra kažkiek prisidėjo prie tų mirčių, bet tik pritempus.

Detektyvo žanras čia perpinamas su praeities šmėklomis, kurios kankina mūsų pagrindinį veikėją Aroną Falką. Bet čia irgi nieko naujo. Geras detektyvinis romanas, bet ganėtiškai tipiškas. Autorės rašymo stilius ar pobūdis niekuo nenustebino, o kartais šiek tiek erzino tam tikri pasikartojantys dalykai. Mano nuomone, romaną sutrumpinus jis būtų šiek tiek efektyvesnis.

Romantinė literatūra: Yasunari Kawabata - Sniegynų šalis

Romantinė literatūra - romanas, kuriame pasakojama apie romantinius santykius.

Šiuo atveju kalbėsiu apie japonų rašytojo Yasunari Kawabata (1899-1972) romaną pavadinimu "Sniegynų šalis". Neslėpsiu, kad pasirinkau skaityti šią knygą didžia dalimi dėl to, kad rašytojas yra vienas iš Nobelio premijos laureatų.

Kūrinio centre - Šimamura ir Komako, vyras ir moteris, nakvynės namų svečias ir pretendentė į geišas, o vėliau ir tikra geiša. Vieta - mažas karštųjų versmių miestelis Japonijoje, į kurį atvyksta svečiai pailsėti ir gydytis.

Mažai ką sužinome apie šiuos veikėjus, Šimamura turi žmoną ir vaikus, Komako yra 19-20 metų mergina. Knyga padalinta į dvi dalis, taigi skaitome apie jų susitikimus žiemą (antrasis susitikimas) ir vėliau rudenį (trečiasis), pirmoje dalyje taip pat pasakojama apie jų pirmąjį susitikimą. Priežastis, kodėl rašytojas nepradeda pasakoti nuo šio pirmojo susitikimo yra ta, kad Šimamurai vykstant į miestelį antrąjį kartą traukinyje jis įsidėmi "jaunutę mergaitę Joko", nuo to ir prasideda knyga. Joko pasakojime mes matome mažai, tačiau jos akimis ir balsu Šimamura labai žavisi.

Pasakojime labai svarbi Japonijos gamta - kalnai, medžiai, gėlės, sniegas. Be abejo, galime kiekvienas pamąstyti, kokią reikšmę romane turi sniegas, ir pavadinimas "Sniegynų šalis". Kokią reikšmę Šimamuros gyvenime turi Komako ir Joko. Ir galbūt šie romantiniai santykiai kažkuo primena mūsų pačių patirtus romantinius santykius. Jei konkrečiau - daugiau mažiau vienpusius, kuomet viena pusė atsiduoda stipriau už antrąją. Be to, galime daugiau susimąstyti ne apie kenčiančio žmogaus, o būtent to asmens, kuris savo abejingumu verčia kentėti kitą, perspektyvą.

Tai ganėtinai subtiliai pasakojamas romanas apie aistrą, susižavėjimą, šaltį ir šilumą gana egzotiškoje, mums lietuviams, Japonijos gamtoje ir kultūroje. Rekomenduju ir tiems, kas ieško literatūros apie geišas.

Rein Raud - Brolis

Brolis - tai knyga apie paslaptingą išgelbėtoją,
tai knyga-filmas (šiuolaikiškas abstraktus vesternas),
tai knyga apie kurią galima ilgai ilgai diskutuoti, apie ką ši knyga.
Neapsunkinta nereikalingų žodžių ir sufokusuota.

Šį kūrinį priskiriu herojinei literatūrai, turiu omenyje tai, kad pasakojamą istoriją galima apibrėžti kaip vieno herojaus veiksmus padėti žmonėms atsidūrusiems bėdoje. Herojai pasižymi tam tikromis galiomis ar sugebėjimais, kažkuo išsiskiria iš kitų žmonių tarpo.
Rein Raud "Brolis" nėra tipinė herojinė literatūra, kurios ištakas galime matyti mitologijoje, pvz. čia tipinis herojus yra Heraklis. Šis kūrinys primena (spageti) vesternus - modernią herojinės literatūros versiją. Taip pat pasižymi filosofinės literatūros bruožais ir ironija.

Andrzej Sapkowski - Likimo kalavijas

Dar vienas pasakojimų apie raganių rinkinys. Vienok pasirodė silpnesnis už pirmąjį, nes labiau koncentruojasi į romantinius raganiaus santykius su moteriškąja lytimi, kas kartais pasirodo ganėtinai cheesy, banaliai, melodramatiškai. Čia labiausiai nuvylė antroji istorija "Ledo krislas", "Truputis pasiaukojimo" iš pradžių irgi atrodė nekaip, bet galiausiai ši visai patiko.

Kita vertus, šiame rinkinyje pagaliau užsimezga tam tikras tęstinumas: paskutinės dvi istorijos pratęsia pasakojimą iš pirmojo rinkinio "Kainos klausimas". Atsiranda didesnė intriga, išspręndžiamas tam tikras klausimas dėl raganiaus profesijos tęstinumo. Apskritai čia jau pavyksta nerti giliau, nes tiek burtininkės, tiek raganiai įgydami savo ypatingus gebėjimus praranda kai ką labai žmogiška, tad tenka gyventi su to pasekmėmis.

Vertinu tiek šį, tiek pirmąjį rinkinį 4 balais iš 5, nors šis vis tik pasirodė kiek silpnesnis, tad 4 su minusu. Kaip ten bebūtų, tiems, kas ieško geros fantastikos (N-16), rekomenduoju.

Olga Tokarczuk - Dienos namai, nakties namai

Šitai knygai skiriu Trys Keturiose įvertinimą!!! Tai reiškia, kad kaip ir Le Clezio "Dykumos", ar Faulknerio "Absalomai, Absalomai" atvejais, knyga mane sužavėjo. Skaičiau lėtai, mėgavausi.

Šita knyga yra toks mozaikinis romanas, sudarytas iš daug trumpesnių ir ilgesnių dalių, kurios ir siejasi, ir nesisieja tarpusavy. Nesisieja, nes čia nėra jokio vieno nuoseklaus pasakojimo, dalis galima būtų sumaišyti vietomis atsitiktine tvarka, ir būtų daugmaž panašiai gerai (nors nesakau, kad visai taip pat gerai). Ir siejasi, nes visos dalys pasakoja apie vieną tokį Lenkijos užkampį ir jo žmones. Vieta ir jos gyventojai yra šios knygos tema, siužetas, pagrindinė mintis ir išvados.

Maža to, pasakojimo stilius yra magiškojo realizmo, ir tai kūrinį pakelia į visiškai kitą lygmenį - musmirių receptas, sapnai, keistuoliai personažai, kurių kai kurie rodos yra vienas kito tarsi pasąmoninės pusės, pabaisa ("Didžiulė, stambios karvės dydžio, krokodilo figūros, su letenomis raginiais nagais, su nasrais, pilnais aštrių kaip peilis dantų", p. 140).

Knyga turi ir realistinį foną - tai II pasaulinis karas, Lenkijos pasieniai su Vokietija, Čekija. Nova Ruda yra būtent ties pasieniu su Čekija. Vietoje, kurią aprašo, autorė gyveno pati, kaip teigia Wikipedia.

Personažas, kuriam skiriama daugiausiai dėmesio - senutė vardu Marta. Apie ją pasakoja neseniai netoliese apsigyvenusi kaimynė, kuri daugiau mažiau turbūt atspindi pačią rašytoją.
Pabaigai galiu pridurti, kad turėtų patikti C.G. Jungo idėjų, teorijų mylėtojams.

Juozas Grušas "Už saulę gražesnis"

Tiems, kas žino Juozą Grušą, rekomenduoju sugrįžti prie jo kūrybos, o tiems, kas nežino, susipažinti :) Aš gegužės mėnesį domėjausi Juozo Grušo biografija, asmenybe ir kūryba. Perskaičiau jo dramą "Herkus Mantas" ir nemažai novelių iš 1998 m. išleisto rinkinio "Už saulę gražesnis".

Novelės, kurios pasirodė tikrai įdomios ir įtraukiančios: "Už saulę gražesnis", "Kelionė su kliūtimis", "Sunki ranka", "Nuogi atrodo negražiai", "Trys paradoksinės novelės apie švarą". Nors ir neperskaičiau visų novelių dėl tam tikrų apribojimų, mielai grįžčiau prie Juozo Grušo kūrybos ateityje. Jo novelės, ir apskritai jo kūryba, tokia įvairiapusė, kad  nuobodu beveik nebuvo. Aišku, nerekomenduoju tiems, kas negali pakęsti tradicinės lietuvių literatūros, aš ir pats mokykloje jos nemėgau, bet vėliau man ji pradėjo patikti, ir dabar skaitau su malonumu :) O Grušas moka rašyti ir naiviai, jausmingai, ir dramatiškai, ir ironiškai, su humoru.

Andrzej Sapkowski "Paskutinis noras"

Pradėjau skaityti vieną žymiausių fantastikos serijų - "Raganiaus" seriją! Valio! Valio! Valio!

Neskaitau daug fantastikos, bet "Žiedų valdovą" laikau bene geriausia grožinės kūrybos knygų serija. Tad pagalvojau, kad pats laikas imti ir susipažinti su dar kažkuo panašiu.

O panašumų čia nemažai - elfai, nykštukai, burtininkai, visokios pabaisos. Tiesa, Sapkowskio pasaulis pabaisų rūšių skaičiumi panašu, kad gerokai lenkia Tolkieno pasaulį. Kokių mitologinių pabaisų čia tik nėra!?..

Bet man visas genialumas yra ne tame, kad raganius eina ir kovoja su pabaisomis, bet kiekvienoje atskiroje istorijoje aprašomas nuotykis yra vis kitoks. Nors pabaisos taip pat egzistuoja, bet pasirodo, kad kai kurios jų tėra prakeikti žmonės, kartais netgi ne itin piktybiški. Kiti - labai agresyvūs, tas tiesa. Ta įvairovė ir stulbina! Nežinai, ko tikėtis kitoje istorijoje.

Pirmoji serijos knyga "Paskutinis noras" galbūt ir neatskleidžia viso autoriaus talento ir sukurto pasaulio galimybių. Kažkaip įsivaizduoju, kad serijoje turėtų būti ir stipresnių knygų už šią, todėl šią vertinu 4 balais iš 5. Bet to vieno balo tikrai neverta sureikšminti, tai tiesiog mano nuomonė, mano vertinimas, bet esmė tame, kad knyga tikrai labai patiko ir su malonumu skaitysiu antrąją knygą.

Toliau keletas svarbių pastebėjimų iš kitų blogerių:

Knygos nugarėlė:
"Rašytojas apsakymuose šmaikščiai ir subtiliai panaudoja visiems žinomus stebuklinių pasakų epizodus: pasakojimus apie princeses, vaduojamas iš bokštų, įpina epizodus iš „Snieguolės ir septynių nykštukų“, kur Snieguolė iš tikro yra galvažudė, kurią medžiotojas išprievartavo ir paliko trankytis po miškus."

Kitty Writer:
"Kitas svarbus dalykas, kurį būtina paminėti, tai, kad istorijoje yra tam tikrų vietų, kurios netinka jauno amžiaus skaitytojui. Jau patys pirmi puslapiai tai patvirtina. Laimei, tokių vietų čia daug nėra, o ir paminėdamas įspūdingesnius atvejus rašytojas ganėtinai atsargus."

M.P.E. Martynenko - Be penkių pasaulio pradžia

Goodreads svetainėje šiuo metu knyga įvertinta 74 žmonių, net 40 iš jų skyrė aukščiausią įvertinimą. Toliau pateikiu man įdomiausius pasisakymus iš interneto.

Fantastiškų (-os) knygų žiurkės sako:

"Nes kaip gali parašyti apie tokią knygą? Joje koks milijonas jausmų, keli puslapiai statistikos, kelios eilutės biologijos, gyvenimo skonio ir kvapo (daugiausia smarvės, tikriausiai, nesvėriau), dar daugiau sarkastiškų juokelių, išsišaipymų iš ko tik nori, šiaip geros šyzos ir bajerio, o bandymas apie tai parašyti – nu, kaip čia pasakius – nu, good luck."

 

Kiti ėmė ir parašė, geriausiai, mano nuomone, tai padarė Lina Ožeraitytė:

"Gretindamas šleikštulį keliančius įvaizdžius su nekaltais, tyrais simboliais ar net filosofiniais apmąstymais, autorius balansuoja ant slidžios klišių ribos. Jam išsilaikyti ne visuomet pavyksta, tačiau vitališka energija ir sprogstantis kūrybinis potencialas veržte veržiasi iš kiekvieno puslapio."
 

Knyga susilaukė ir rimtesnės kritikos: Jurgis Kraujalis, Naujasis Židinys rašo:

"Nėra reikalo per daug gilintis į tekstų poetiką ar meninę vertę. Martynenko fenomenas veikiau turėtų dominti literatūros sociologijos požiūriu. Knyga yra išleista 2000 egzempliorių tiražu. Manau, jis bus išpirktas, bent jau taip byloja autoriaus internetinio blogo populiarumas ir sausakimšos barų erdvės per slam poezijos skaitymus. Visa tai signalizuoja esminį dalyką, kad vis dėlto be penkių pasaulio pradžia yra pop literatūros pavyzdys."

 

Na ir dar vienas svarus atsiliepimas - Mano knygų pasaulis:

"Tų tekstų, kurie man patiko, stiprybė, manau, ir yra ta, kad juose arba rasdavau sau artimų minčių, idėjų, arba tai buvo tiesiog gerai emociškai išjausti monologai. Jie persmelkti ironijos, numanomų nutylėjimų, skausmo, beprasmybės, bet kartais juose išlenda ir pozityvumas ar naivumas. Nors kai kurie tekstai ir praslydo pro akis, nepatraukė dėmesio, autoriaus būdas pateikti tekstuose savo gyvenimo faktus (o jis tikrai turi ką papasakoti), požiūrį į save, aplinką, santykius paliko išties neblogą įspūdį."

Kristina Sabaliauskaitė "Silva Rerum II". Trumpas video

Ar norėtumėte daugiau video apžvalgų? Ar įprastų tekstinių? Dešinėje galite balsuoti.

Štai video apžvalga -

 

Jei norite skaityti, čia įdedu ir tekstą:

Pradedu nuo antrosios tetralogijos dalies ne dėl to, kad ji būtų geresnė už pirmąją, bet todėl, kad ją neseniai skaičiau. Taip, pirmoji dalis ko gero įspūdingesnė, juk joje pagrindiniai personažai yra vaikai, o po to jaunuoliai, todėl pasakojimas turi savotišką nekaltumo prieskonį. Čiagi visi jau prisidirbę, ir tarytum paties Dievo baudžiami bado ir maro negandomis. Be to, Silva Rerum II padaugėja personažų ir sakyčiau, kad autorei ne visuomet vienodai sėkmingai sekasi pasakoti jų istorijas. Visgi didelių priekaištų knygai neturiu. Man ji pasirodė beveik tokia pat stipri kaip ir pirmoji.

Citatoje, kurią perskaičiau video matome vieną svarbiausių Silva Rerum personažų – Uršulę, čia ji tarytum kokia gyvatė pakeičia savo odą iš juodų gedulo rūbų į raudonus Maro Mergelės apdarus ir pradeda naują ir paskutinį savo gyvenimo etapą. Tai viena įdomiausių simbolinių akimirkų. Neturiu tikslo šioje apžvalgoje išsamiai aptarti visą knygą, mano tikslas tikrai kuklesnis – noriu pabandyti knygų apžvalgas daryti gal kiek netradiciškai, tad stengsiuosi paminėti daugiausiai tai, kas man asmeniškai pasirodė įdomiausia. Knygoje yra tikrai žiaurių scenų, kurios gali nepatikti daliai skaitytojų, tačiau knygų pagrindas išlieka tas pats ir pirmoje, ir antroje dalyje. Pažiūrėkime, juk pirmoji dalis prasideda epizodu, kai dvyniai Kazimieras ir Uršulė randa padvėsusį mylimą katiną. Taigi mirtis ir meilė rodos nuolat eina žingsnis į žingsnį, ir Uršulei apsirengus raudona vestuvių suknele, menančia jos meilę Jonui Kirdėjui, ji įkūnija žmonių baimės mirti pagimdytą Maro Mergelę. Tad nebijantiems raudonos – meilės, gyvenimo ir mirties – spalvos drąsiai rekomenduoju Silva Rerum. Beje, pirmoji dalis pasirodė 2008 - aisiais, tad bus jau dešimt metų nuo šio istorinio įvykio lietuvių literatūroje.

 

Jean Paul Mongin „Dieviškojo Sokrato mirtis“

Knygutę galima perskaityti ganėtinai greitai. Ji visai miela. Aš, kaip suaugėlis, neradau kažko tokio, kas mane sužavėtų, bet vaikams, kurie susipažįsta su Sokrato personažu pirmą kartą, įspūdžiai gali būti visokiausi. Labai palaikau šią leidyklos "Jonas ir Jokūbas" filosofinių knygučių vaikams seriją. Bet tie, kas jau žino ir yra skaitę Platono dialogus, vargu ar ras čia ką nors daugiau nei faina, miela, įdomu. Ir nėra ko ieškoti, čia mano paties per dideli lūkesčiai buvo:)

Dar vienas pastebėjimas būtų tas, kad tikėjausi, kad knygutė bus daugiau apie Sokrato gyvenimą, bet pavadinimas tikrai nemeluoja - gana greitai čia viskas pradeda suktis būtent apie mirtį. Tad neišsigąskite :)

Žemaitė „Rudens vakaras“

Apsakymą rekomenduoju paskaityti tiems, kam įdomu: 1) XIX a. pabaigos Lietuvos kaimas, 2) to meto kalba, 3) požiūris į vestuves ir 4) slaptas lietuviškos spaudos platinimas.
----------------------
„Žemaitė debiutavo 1894 m. apsakymu „Rudens vakaras“. Jis buvo išspausdintas Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams. “ - cituoju iš šaltiniai.info

Skaityti buvo visai nenuobodu, ko šiek tiek bijojau. Labai svarbus pasirodė apsakymo pavadinimas, mat tai, kas jame vyksta - tai, kaip viena šeima leidžia laiką besišnekučiuodami vieną vakarą - gana daug lemia ir konkretus metų laikas.

Daug kalbama apie vestuves, taip, kalbos sukasi lyg ir vis apie tą patį, bet kas žavi, tai skirtingi charakteriai. O pabaiga pasirodė labai žavi savo idealistiniu požiūriu į tai, kokį svarbų vaidmenį tuo metu atliko lietuviškos spaudos platinimas lavinant tautinės, kultūrinės tapatybės jausmą.

Nepatogumai knygų mugėje

Tiksliai nepamenu, prieš kiek metų buvau knygų mugėje. Tačiau šį 2018 m. renginį prisiminsiu geriau. Ne, visai ne dėl to, kad kažkam užlipau ant kojos, o tas kažkas pasirodė besanti baisiai graži mergina. Viskas kur kas rimčiau – ėjau ne šiaip pasižvalgyti, o pakalbinti knygų leidėjų. Kad ir kaip smagu buvo pirmą kartą savo akimis pamatyti daugybę rašytojų, labiau rūpėjo, kaipgi seksis bendrauti su man kol kas nepažįstamais, galbūt labai užsiėmusiais, o galbūt šventę švenčiančiais leidyklų atstovais.......
Visą straipsnį skaitykite čia - http://www.satenai.lt/2018/03/02/nepatogumai-knygu-mugeje/

Grigorijus Kanovičius „Veidai sutemose“

Apysaką „Veidai sutemose“ rekomenduoju tiems, ką domina 1) klasikinis pasakojimo stilius, 2) istorijos apie paauglius, bandančius suprasti gyvenimą, 3) Lietuvos žydų tema, 4) socialinės neteisybės ir artimo meilės tema.

Norėjau susipažinti su šiuo autoriumi. Paėmiau šią knygą. Supratau, kad norėsiu paskaityti ir daugiau G.K. kūrybos. Nors knygoje yra ir trumpų apsakymų, pagrindinė yra apysaka „Veidai sutemose“. Tai įtraukiantis ir prasmingas pasakojimas apie vieno jaunuolio bene sunkiausią gyvenimo epizodą - gyvenimą tremtyje "Kazachijos stepių platybėse". Stebime jaunuolio vardu Hiršas, kilusio iš Jonavos, bandymus suprasti, kas gi yra gyvenimas, jei tenka patirti didžiausias neteisybes, o kartais pagalbą nelaukiant jokio atlygio.
Labai įsiminė jo mintys apie tai, kad labiau norėtų būtų mažu vabaliuku, kurio bent jau niekas neištremia į svetimus kraštus ir kuriam bent jau nedraudžia valgyti pūvančius kolūkio grūdus. O buvimas žmogumi įtraukia tave į neperprantamų taisyklių pasaulį.
Perskaičius tekstą atrodo, kad apie gyvenimą supratau dar kai ką labai svarbaus.

Bernard Werber „Tanatonautai“

Visai nesigailiu ir netgi džiaugiuosi, kad skaičiau šią knygą, tačiau negaliu pasakyti, kad knyga man patiko. Nors pradžioje - taip - patiko, ir apskritai jos idėja patiko. O idėja tokia, kad tam tikru būdu susiformavusi mokslinių tyrimų grupė pradeda atlikinėti pomirtinio pasaulio tyrimus, sudarinėti to pasaulio žemėlapį. Ir tie keliautojai po anapusinį pasaulį - tanatonautai - eina vis tolyn, vis gilyn, vis daugiau atranda ir supranta. Ir ta intriga, kas gi ten bus toliau, skatino skaityti.
Na bet ko gero, viskam, kas yra gero šioje knygoje, yra atitinkamai kažkas blogo ar nuobodaus. Ir man asmeniškai, kuo toliau, tuo mažiau buvo įdomu skaityti. Labai gali būti, kad šiek tiek kaltas ir lietuviškas vertimas, bet man vis lindo į akis visokios loginės klaidos ar neaiškumai, nesusipratimai, lindo į akis, kad autorius vieniems dalykams (nuobodiems) skiria per daug dėmesio, o kitiems (įdomiems) - per mažai dėmesio. Dėl viso šito galima (ir reikia) ginčytis, bet aš galiausiai susidariau įspūdį, kad autoriui nepavyko pilnai įgyvendinti šios knygos sumanymo ir teikiamų grandiozinių galimybių.

Andrius Jakučiūnas „#Utopijos“

Grotažymė Utopijos matyt reiškia, kad šis pavadinimas yra nuoroda į kažką kitą. Galbūt į Tomo Moro „Utopiją“, galbūt į patį utopijos žanrą, kuris mūsų gyvenamuoju laikotarpiu nėra pats įtikinamiausias. O galbūt visa knyga yra nuoroda į kažką, kas netgi nėra jokia utopija, o greičiau distopija.

Kaip ten bebūtų, knyga man tikrai patiko. Tai bene pirmoji mano pažintis su autoriumi. Iki tol esu skaitęs tik jo straipsnių internete. Na tuomet gal ir nederėtų sakyti, kad pirmoji.

Kaip ten bebūtų, knyga yra apie mus, apie Lietuvą - tokią, kokia ji yra, tokią, kokią kažkas ją norėtų matyti, tokią, kokios kažkas visai nenorėtų matyti, tokią, kuri gali atsirasti tik kažkieno liguistoje arba itin lakioje vaizduotėje, tokią, kurioje mes galbūt gyvensime ateityje, tokią, kurioje mes negyvensime niekuomet.

Kaip ten bebūtų, autorius rašydamas atskleidžia tiek savo humoro jausmą, tiek talentą parinkti taiklius žodžius. Tad skaitymas tampa ne ką mažiau malonus nei įdomus yra tekstų turinys.

Renata Šerelytė „Vėjo raitelis“

Truputį papasakota apie vieną, truputį apie kitą, apie viską, ir apie nieką, ir dar kažkur visame tame vėjo raitelis praūžė ir dingo.

Renata Šerelytė man jau šiek tiek pažįstama, ir iš gerosios pusės. Man labai patiko „Ledynmečio žvaigdžės“, nors tai ir nėra pats lengviausias romanas, patiko ir „Mėlynbarzdžio vaikai“, visai patiko ir vienas naujausių rašytojos romanų „Rebekos salos“.
Tad šis 2010 m. metais išleistas fantasmagoriškas romanas - pirmasis, kuriuo nusivyliau. Taip, čia ta pati Šerelytė, kuri parašė ir tas knygas, aš ją atpažįstu, bet kūrinys nepaveikus. Ir ne be priežasties. Jei kituose romanuose buvo aiškūs pagrindiniai personažai, apie kuriuos sukasi pasakojimas, tai čia tokių nėra. Iš pradžių atrodo, kad dėmesio centre bus paauglė Saša, bet po to imtasi pasakoti apie televizijos laidos darbuotojų asmeninio gyvenimo peripetijas. Tiesą sakant, skaityti apie tai man visai patiko, bet kas iš to?.. Galiausiai knygos net nebaigiau skaityti, nes dingo susidomėjimas ja. O tai ir baisiausia - kai skaitai, skaitai ir dingsta susidomėjimas! Atrodo, kad romanas apie nieką: apie viską po truputį. O aš pažadėjau sau, kad neversiu savęs skaityti knygų, kai įsitikinsiu, kad jos nevertos mano dėmesio ir laiko. Tai taip ir atsitiko su šita knyga.

Knyga trumpa, tad kas norite susidaryti savo nuomonę, prašom, ypač kam patinka Renata Šerelytė arba istorijos balansuojančios tarp realybės ir magijos, fantastikos. Šie du pasauliai knygoje balansuoja visai neblogai, tą Šerelytė moka, bet kažkaip likau nesupratęs, kokį velnią tie TV žurnalistai čia veikia. Kažkas vyksta, bet kartu ir nieko nevyksta.
Ir dar - čia tas atvejis, kai geriau jau knyga būtų parašyta paprastesniu žodynu, nes dabar ne tik kad nesuprantu, kas vyksta, bet dar ir gausu keistų žodžių, rodančių rašytojos išprusimą ir visą kitą, bet mane tik erzinančių. Kyla įspūdis, kad knyga rašyta tik sau, ir dar saujelei rašytojos žodynu besimėgaujančių gerbėjų.

Kristina Gudonytė „Jie grįžta per pilnatį“

Kuo puikiausiai galiu rekomenduoti šią knygą ieškantiems istorinio romano paaugliams. Trys pagrindiniai veikėjai - paaugliai, ir netgi mūsų senasis valdovas Žygimantas Augustas - čia paauglys. Ir dar vienas įdomus istorinis personažas - alchemikas, magas, mistikas (ar dar kaip norite) Tvardovskis, arba lenkiškai - Pan Twardowski. Apie jį aš nebuvau girdėjęs, tad knyga atliko savo švietėjišką misiją.
Knyga ne tik apšviečia ir paskatina domėtis XVI a. pradžios Lietuva, bet ir parašyta gudriai. Vardai parinkti neatsitiktinai. Mistiniai elementai neatsitikiniai. Citata knygos pradžioje - neatsitiktinė. Šiuolaikinis pasaulis ir praeities pasaulis tarpusavyje dera... Na, neblogai. Paauglių tarpusavio bendravimas mane įtikino, kad daugmaž taip šiuolaikiniai paaugliai galėtų bendrauti.

Nesu ekspertas to, kokią literatūrą mėgsta ar nemėgsta paaugliai, bet knygą suskaičiau visai įdomiai ir kaip suaugėlis. Ne vienoje vietoje pasakojama istorija aiškiai galėjo pereiti į kur kas aštresnes scenas, čia jautėsi, kad rašytoja save stabdo, nes negali sau leisti pernelyg žiaurių ar seksualinės tematikos scenų. Bet tai nėra knygos minusas, nes vis vien gali paskatinti diskusiją tomis temomis. Tad vien jau tai, kad rašytoja jų nevengia ir duoda aiškų pagrindą apie jas kalbėtis, yra stipru.

Lietuvių literatūra

Vienas iš mano tikslų - skaityti lietuvių autorius, susipažinti su jais. Taip pradėjau suprasti savo patriotiškumą, taip geriau suprantu, kas aš, lietuvis, esu. (Nesu entuziastas pasaulio ar Europos piliečio idėjos, nesu ir nieko prieš žmones, kurie save tokius laiko, džiaugiuosi būdamas turtingos Europos kultūros dalimi.) Kažkada pradėjau kelti sau klausimus: kas man yra Lietuva?, kas yra lietuvis?, kas yra patriotiškumas?

 

Literatūrą pasirinkau kaip tą meno rūšį, kuri man arčiausiai širdies ir proto. (Po to seka muzika ir kinas). Didelę dalį to, ką suprantu apie pasaulį ir žmones, išmokau iš knygų - tiek grožinės, tiek negrožinės literatūros. Pasaulinė literatūra - gerai. Tačiau supratęs, kad skaitydamas vien ją, tolstu nuo to, kas esu, susimąsčiau.

 

Netgi galiu įvardinti, kad pirmasis kūrinys, man parodęs, kad lietuvių literatūra yra įdomi ir aukšto lygio, buvo Romualdo Granausko „Kenotafas“. Ir visa šio rašytojo kūryba man paliko didelį įspūdį, tai buvo pirmoji brandi meilė (jau buvau baigęs mokyklą ir skaičiau tik tai, kas man buvo įdomu).

 

Pernai, 2017-aisiais, perskaičiau visas Undinės Radzevičiūtės knygas. Netapau jos fanu, tačiau be perstojo žavėjausi, kaip ši rašytoja sugeba išlaikyti savo stilių ir tuo pačiu nestovėti vietoje, sukurti vis kažką naujo.

Įdomu susipažinti ir su jaunaisiais kūrėjais: nustebino Mindaugo Jono Urbono ir Virginijos Rimkaitės debiutiniai kūriniai.

Niekam neperšu lietuvių literatūros (kaip nedera piršti ir savo religijos). Tegul žmonės patys renkasi, tegul žmonės mąsto savarankiškai, tegul ieško ir atranda, tegul klausia ir domisi.

Povilas Šklėrius „Mano tėvas, mano sūnus“

Trečias „Trys keturiose“ sezonas. Pirma serija.

Ką gi, pats laikas pradėti trečius šio tinklaraščio, galinčio pasigirti rekordiškai žemu sekėjų skaičiumi, metus.

Povilas Šklėrius, priešingai, gali pasigirti ne tik dideliu sekėjų skaičiumi, bet ir tuo, kad pradėjo rašyti trečią knygą. O čia aš apie antrąjį jo romaną „Mano tėvas, mano sūnus“.

Romanas išpildytas vidutiniškai. Jame ne vienas mąstyti ir jausti verčiantis epizodas, ne du nuobodūs epizodai, ir ne trys prasti epizodai.

Žiūrėkit, romaną tikrai rekomenduoju, jei patiko pirmasis Povilo Šklėriaus romanas, autorius rašo lengvai ir nepasakysi, kad paviršutiniškai. Daugiausiai rašo apie tai, ką išmano. Šiame romane daug dėmesio skiriama ne tik pasakotojo santykiams su merginomis, bet ir šeimos reikalams - koks netikęs pasirodo buvo pasakotojo Tomo tėvas, ir kokia „vidutiniška“ buvo jo mama. Pirma pusė knygos padarė didesnį įspūdį, antra - mažesnį. Neaišku, kam, antroje dalyje, pradėta pasakoti trečiu asmeniu, pabaigoje - kažkaip nelabai derantis prie pasakotojo asmenybės prasidėjo merginos sekimo trileris.

Skaitysiu Šklėrių ir toliau. Tikiu, kad jis pasitemps ir dar parašys savo geriausią knygą ateityje.