Parašyti tokios apimties romaną yra nemenkas darbas. Trys šimtai penkiasdešimt puslapių. Pats esu ne kartą bandęs. Pradėdavau ir sustodavau. Todėl manau, kad autorė tikrai susigyveno su sukurtu pasauliu ir jo gyventojais. Pajuto jiems simpatiją. Netgi sukūrė iliustracijas.
Visgi tai viena tų knygų, kurios skaityti nebaigiau. Perskaičiau 100 puslapių, kurių man užteko, kad susidaryčiau pakankamą vaizdą apie knygą.
Beje, tos iliustracijos mane ir suviliojo. O knyga nuvylė. Deja, kad ir koks gali pasirodyti įdomus sumanymas ar planas, tam, kad jį įgyvendintum tau reikia tam tikrų gebėjimų ar talento. Manau, kad Viktorijai Ašmankevičiūtei to ir stinga. Pasakojimas ir veikėjų dialogai skurdūs. Mitologinės ar religinės pasakojimo detalės paviršutiniškos. Sukurtas pasaulis vis tik rodo lakią autorės vaizduotę ir tai priskirčiau prie jos ir jos kūrinio stipresniųjų pusių.
Kaip rašoma knygos viršelyje, autorė žavisi tokiais tamsiais fantastiniais pasakojimais ir tai paskatino sukurti kažką panašaus. Tačiau skaitant knygą vis apimdavo jausmas, kad tos pastangos kurti tamsią atmosferą nedera su pačiais personažais. Jie mandagūs ir kalba visai padoriai, netgi nuobodžiai. Kaip sakė vienas personažas: "Net blogiausias velnias turi garbės ir moralės kodeksą" (p. 96). Tikrai? Negaliu patikėti. Ne, patikslinsiu, ką turiu omenyje. Puikiai suprantu tuos personažus, kurie priklauso mafijai ar yra pavieniai nusikaltėliai, kurie suderina savo pasaulėvaizdyje daromus nusikaltimus ir tam tikras moralės normas. Išlaiko tam tikras ribas, kurių neleidžia sau peržengti. Tačiau velnias - piktoji dvasia, mirties tarnas - ne, tai nėra tas pats, kaip Vito Korleonė iš "Krikštatėvio".
Nesakau, kad knyga nieko verta, jei ji Jus sudomino, puiku, kodėl gi ne. Man ji pasirodė nuobodi, o aš sau pagalvojau, kad tikrai neverta skirti daug laiko knygai, kuri jau nuo pat pradžių nuvilia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą