Metų skaitymo ataskaita (1)

Šiais metais perskaičiau virš 40 knygų. 5 iš jų daugiau ar mažiau mane nuvylė. Taigi metų ataskaitą pradedu nuo skilties „Labiausiai nuvylusios knygos“.

1.  Pirmiausiai norisi paminėti Sofi Oksanen romaną „Norma“ (2015)- tai pirma mano skaityta šios autorės knyga, apie autorę girdėjau daug gero, bet pradėjau ne nuo tos knygos. Manau, kad prie S. Oksanen kūrybos dar grįšiu, tačiau tai buvo bene didžiausias šių metų nusivylimas.
2. Nikolaj Frobenius „Laturo katalogas“ (1996) - turėjau ją savo knygų lentynoje ir nežinojau, verta ji čia toliau būti ar ne, nes nelabai prisiminiau savo įspūdžių. Nusprendžiau perskaityti ir nuspręsti, ko ji verta. O skaityti net nebaigiau. Čia daug bjaurių dalykų, bet mane jie ne itin palietė, galiausiai skaityti tapo tiesiog nuobodu.
3. J.K. Rowling, John Tiffany ir Jack Thorne „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ (2016) - ne, šita knyga manęs nenuvylė taip baisiai, kaip pirmos dvi. Ji visai nieko. Bet manau, kad ji buvo nereikalinga. Nieko nepridėjo prie Hario Poterio pasaulio ir nieko neatėmė. Perskaičiau ir beveik pamiršau.
4. Toliau Undinės Radzevičiūtės „Frankburgas“ (2011) - mano nuomone, tai vienintelė nepavykusi U. Radzevičiūtės knyga. Paini, chaotiška ir galiausiai man neaišku, ką autorė norėjo ja pasakyti. Arba tai, ką norėjo pasakyti, man pasirodė nelabai svarbu.
5. Galiausiai Viktorijos Ašmankevičiūtės „Tamsos piemuo“ (2017)- skaityti taip pat nebaigiau, nes buvo nuobodu. Tai visai šviežiai išleistas romanas, kuris patraukė mano dėmesį viršeliu. Galbūt autorės ir laukai nebloga iliustratorės karjera, bet panašu, kad rašyti talento jai trūksta.

Ataskaitą tęsiu su knygomis, kurios pasirodė visai įdomios, nors jokios ypatingos vertės jose galbūt ir nėra.

1. Meilė Jančorienė-Rinkevičiūtė „Nerimo akmuo“ (2017) - knyga, kur įvairūs specialistai kalba apie depresiją, nerimą.
2. Undinė Radzevičiūtė „180“ (2015) - visai smagus "nesėkmių romanas".
3. Delia Ephron „Sirakūzai“ (2016) - apie tai, kas yra šiuolaikinė pora, šiuolaikinis požiūris į santuoką.
4. Laura Sintija Černiauskaitė „Trys paros prie mylimosios slenksčio“ (1994) - skaityti visai įdomu, bet norėjosi kur kas daugiau.