2017 m. gruodžio 29 d., penktadienis

Metų skaitymo ataskaita (3)

Geriausios šiais metais mano skaitytos knygos yra:
  1. George Orwell „1984-ieji“ (1949) - mano manymu, ši yra geriausia šiais metais mano skaityta knyga. Aktuali, gerai parašyta, emociškai paveiki.
  2. Francis S. Collins „Dievo kalba“ (2006) - tai knyga apie mokslo ir religijos santykį. Mano manymu tai ypatingai svarbi tema, o autoriaus argumentai man paliko didelį įspūdį.
  3. Erich Maria Remarque „Vakarų fronte nieko naujo“ (1929) - karas, frontas ir tai, kas laukia grįžus namo. Ypatingai svarbi knyga, kurią reikia perskaityti visiems.
  4. Bernardas Gailius „Džeimsas Bondas Mitas ir politika“ (2017) - mano manymu, geriausia šių metų mano skaityta lietuvių autoriaus knyga, kurią perskaitęs į Džeimso Bondo personažą jau niekada nežiūrėsiu, kaip anksčiau. Nebuvau ir nesu Džeimso Bondo fanas, tačiau man paliko stiprų įspūdį autoriaus mintys apie tai, kiek daug jis reiškia mūsų vakarietiškai kultūrai.
  5. Daniel Kahneman „Mąstymas, greitas ir lėtas“ (2011) - psichologija ir ekonomika. Ir vis klystantis žmogus. O šioje knygoje autorius aprašo viso gyvenimo pasiekimus. Jo įžvalgos labai svarbios norint suprasti save ir dabartinį pasaulį, kuriame gyvename.
  6. Michail Bulgakov „Meistras ir Margarita“ (1697) - lengvai skaitoma, klasiška ir geniali knyga.
  7. William Faulkner „Absalomai, Absalomai!“ (1936) - ypatingai sunkiai skaitoma knyga, palikusi neišdildomą šedevro įspūdį.
  8. Lois Lowry „Siuntėjas“ (1993) - knyga paaugliams ir suaugusiems, apimanti daug temų: mirtis, gyvenimas, senatvė, jaunystė, šeima, visuomenė, atmintis...
  9. Gintaras Beresnevičius „Paruzija“ (2005) - ko gero labiausiai nustebinusi lietuvių autoriaus knyga šiais metais. Net neįsivaizdavau, kad tokia knyga egzistuoja!
  10. J.R.R. Tolkien „Hobitas“ (1937) - Nuotykių žanro klasika vaikams, suaugusiems, visiems. Ir ypatingai gera knyga, norintiems pradėti pažintį su Tolkieno kūryba.
  11. Gabriel Garcia Marquez „Apie meilę ir kitus demonus“ (1994) - žodžio meistro knyga, kurią imdamas nežinau, ko tikėjausi, bet gavau daug. Skaitymo procesas buvo grynas malonumas.
  12. Virginija Rimkaitė „21a“ (2017) - puikus jaunos lietuvių kūrėjos debiutas literatūroje.
  13. Simone de Beauvoir „Palaužta moteris“ (1967) - trijų moterų istorijos, skaudžios, psichologiškai įžvalgios.
  14.  Gintaras Bleizgys „Karmelio kalno papėdėje“ (2017) - gerai parašyta knyga, norintiems suprasti, kaip religinės įžvalgos gali būti taikomos kasdieniame gyvenime.
  15. Isabelle Nazare-Aga „Manipuliuotojai tarp mūsų: kaip juos atpažinti ir kaip nuo jų apsisaugoti“ (1997) - tiesiog knyga, kurią reikia perskaityti tiems, kas nori suprasti, kas yra manipuliatoriai ir kaip galima nuo jų apsisaugoti. Besidomintiems psichologija - būtina knyga.

2017 m. gruodžio 26 d., antradienis

Metų skaitymo ataskaita (2)

Antroje ataskaitos dalyje pateikiu knygas, kurios man pasirodė įdomios, vertingos ir gerai parašytos, bet nepateko tarp labiausiai patikusių mano knygų. Vienos jų galbūt ir geresnės už kitas, bet čia nesismulkinsiu. Tai knygos, kurias rekomenduoju visiems, kas dar jų neskaitė, girdėjo apie jas, ar ruošiasi skaityti. Įdomumo dėlei knygas pateikiu chronologine jų išleidimo tvarka.
Trečioje ataskaitos dalyje, kuri pasirodys rytoj ar poryt, pateksiu geriausias šiais metais skaitytas knygas. Žinoma, geriausios jos pasirodė man asmeniškai.


  1. Mary Shelley „Frankenšteinas“ (1818)
  2. Adolfo Bioy Casares „Morelio išradimas“ (1940)
  3. C.S. Lewis „Didžiosios skyrybos“ (1945)
  4. Vidmantė Jasukaitytė „Stebuklinga patvorių žolė“ (1981)
  5. Graham Greene „Monsinjoras Kichotas“ (1982)
  6. Jean-Marie G. Le Clézio „Auksinė žuvelė“ (1997)
  7. Laura Sintija Černiauskaitė „Liučė čiuožia“ (2003)
  8. Undinė Radzevičiūtė „Strekaza“ (2003)
  9. Dan Brown „Da Vinčio kodas“ (2003)
  10. Laura Sintija Černiauskaitė „Artumo jausmas“ (2005)
  11. Laura Sintija Černiauskaitė „Kvėpavimas į marmurą“ (2006)
  12. Patrick Ness „7 minutės po vidurnakčio“ (2011)
  13. Undinė Radzevičiūtė „Baden Badeno nebus“ (2011)
  14. Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“ (2013)
  15. Hannah Kent „Paskutinės apeigos“ (2013)
  16. Aušra Kaziliūnaitė „Esu aptrūpėjusios sienos“ (2016)
  17. Nerijus Cibulskas „Archeologija“ (2016)
  18. Mindaugas Jonas Urbonas „Dvasių urna“ (2016)
  19. Povilas Šklėrius  „Ko negalima sakyti merginai bare“ (2016)
  20. Undinė Radzevičiūtė „Kraujas mėlynas“ (2017)

2017 m. gruodžio 22 d., penktadienis

Metų skaitymo ataskaita (1)

Šiais metais perskaičiau virš 40 knygų. 5 iš jų daugiau ar mažiau mane nuvylė. Taigi metų ataskaitą pradedu nuo skilties „Labiausiai nuvylusios knygos“.
  1.  Pirmiausiai norisi paminėti Sofi Oksanen romaną „Norma“ (2015)- tai pirma mano skaityta šios autorės knyga, apie autorę girdėjau daug gero, bet pradėjau ne nuo tos knygos. Manau, kad prie S. Oksanen kūrybos dar grįšiu, tačiau tai buvo bene didžiausias šių metų nusivylimas.
  2. Nikolaj Frobenius „Laturo katalogas“ (1996) - turėjau ją savo knygų lentynoje ir nežinojau, verta ji čia toliau būti ar ne, nes nelabai prisiminiau savo įspūdžių. Nusprendžiau perskaityti ir nuspręsti, ko ji verta. O skaityti net nebaigiau. Čia daug bjaurių dalykų, bet mane jie ne itin palietė, galiausiai skaityti tapo tiesiog nuobodu.
  3. J.K. Rowling, John Tiffany ir Jack Thorne „Haris Poteris ir prakeiktas vaikas“ (2016) - ne, šita knyga manęs nenuvylė taip baisiai, kaip pirmos dvi. Ji visai nieko. Bet manau, kad ji buvo nereikalinga. Nieko nepridėjo prie Hario Poterio pasaulio ir nieko neatėmė. Perskaičiau ir beveik pamiršau.
  4. Toliau Undinės Radzevičiūtės „Frankburgas“ (2011) - mano nuomone, tai vienintelė nepavykusi U. Radzevičiūtės knyga. Paini, chaotiška ir galiausiai man neaišku, ką autorė norėjo ja pasakyti. Arba tai, ką norėjo pasakyti, man pasirodė nelabai svarbu.
  5. Galiausiai Viktorijos Ašmankevičiūtės „Tamsos piemuo“ (2017)- skaityti taip pat nebaigiau, nes buvo nuobodu. Tai visai šviežiai išleistas romanas, kuris patraukė mano dėmesį viršeliu. Galbūt autorės ir laukai nebloga iliustratorės karjera, bet panašu, kad rašyti talento jai trūksta.
Ataskaitą tęsiu su knygomis, kurios pasirodė visai įdomios, nors jokios ypatingos vertės jose galbūt ir nėra.
  1. Meilė Jančorienė-Rinkevičiūtė „Nerimo akmuo“ (2017) - knyga, kur įvairūs specialistai kalba apie depresiją, nerimą.
  2. Undinė Radzevičiūtė „180“ (2015) - visai smagus "nesėkmių romanas".
  3. Delia Ephron „Sirakūzai“ (2016) - apie tai, kas yra šiuolaikinė pora, šiuolaikinis požiūris į santuoką.
  4. Laura Sintija Černiauskaitė Trys paros prie mylimosios slenksčio (1994) - skaityti visai įdomu, bet norėjosi kur kas daugiau.

2017 m. gruodžio 6 d., trečiadienis

Viktorija Ašmankevičiūtė - Tamsos piemuo

Parašyti tokios apimties romaną yra nemenkas darbas. Trys šimtai penkiasdešimt puslapių. Pats esu ne kartą bandęs. Pradėdavau ir sustodavau. Todėl manau, kad autorė tikrai susigyveno su sukurtu pasauliu ir jo gyventojais. Pajuto jiems simpatiją. Netgi sukūrė iliustracijas.

Visgi tai viena tų knygų, kurios skaityti nebaigiau. Perskaičiau 100 puslapių, kurių man užteko, kad susidaryčiau pakankamą vaizdą apie knygą.

Beje, tos iliustracijos mane ir suviliojo. O knyga nuvylė. Deja, kad ir koks gali pasirodyti įdomus sumanymas ar planas, tam, kad jį įgyvendintum tau reikia tam tikrų gebėjimų ar talento. Manau, kad Viktorijai Ašmankevičiūtei to ir stinga. Pasakojimas ir veikėjų dialogai skurdūs. Mitologinės ar religinės pasakojimo detalės paviršutiniškos. Sukurtas pasaulis vis tik rodo lakią autorės vaizduotę ir tai priskirčiau prie jos ir jos kūrinio stipresniųjų pusių.

Kaip rašoma knygos viršelyje, autorė žavisi tokiais tamsiais fantastiniais pasakojimais ir tai paskatino sukurti kažką panašaus. Tačiau skaitant knygą vis apimdavo jausmas, kad tos pastangos kurti tamsią atmosferą nedera su pačiais personažais. Jie mandagūs ir kalba visai padoriai, netgi nuobodžiai. Kaip sakė vienas personažas: "Net blogiausias velnias turi garbės ir moralės kodeksą" (p. 96). Tikrai? Negaliu patikėti. Ne, patikslinsiu, ką turiu omenyje. Puikiai suprantu tuos personažus, kurie priklauso mafijai ar yra pavieniai nusikaltėliai, kurie suderina savo pasaulėvaizdyje daromus nusikaltimus ir tam tikras moralės normas. Išlaiko tam tikras ribas, kurių neleidžia sau peržengti. Tačiau velnias - piktoji dvasia, mirties tarnas - ne, tai nėra tas pats, kaip Vito Korleonė iš "Krikštatėvio".

Nesakau, kad knyga nieko verta, jei ji Jus sudomino, puiku, kodėl gi ne. Man ji pasirodė nuobodi, o aš sau pagalvojau, kad tikrai neverta skirti daug laiko knygai, kuri jau nuo pat pradžių nuvilia.