Iš esmės imant knygą į rankas mano lūkesčiai nebuvo dideli.
Tikėjausi, kad knyga bus gana paviršutiniška, bet smagi, galima sakyti, lengvas
skaitalas. Taip sakau, nes nesu nei romantinių, nei humoristinių knygų mėgėjas.
Tad man lengviau įtikti rašant rimtai. O dabar pirmas dalykas, ką noriu
pasakyti: knyga pranoko mano lūkesčius. Pasirodė kur kas įdomesnė, įžvalgesnė
ir geriau parašyta, nei tikėjausi. Padėka autoriui, kad pavyko nustebinti.
Antras dalykas, į ką noriu atkreipti dėmesį: siužete
autorius sėkmingai derina romantinę liniją su vienišiaus linija. Nors
pasakotojas Povilas toli gražu nėra vienišius, tačiau jis yra juo tuo metu, kai
pasakoja skaitytojui savo istoriją. O pasakoja jis apie savo draugus, apie
merginas, su kuriomis draugavo, su kuriomis bendravo, su kuriomis turėjo
kažkokį santykį. Žodžiu, tų merginų visai daug. Ir apskritai personažų gana
daug, jie dauguma trumpai pristatomi. Šie pristatymai dažniausiai turi savyje
kažką komiško, bet galiausiai aš manau, kad jų yra per daug. Nėra jie
(pristatymai) nei tokie juokingi, nei tokie svarbūs. Daug personažų vardų, jie
tiesiog užsimiršta, nes dauguma jų nevaidina jokio svarbaus vaidmens šioje knygoje.
Todėl man atrodo taip: arba reikėjo tuos pristatymus dar labiau išplėsti, padaryti
komiškesnius, arba dalies jų atsisakyti, palikti tik svarbiausius. Kartu galbūt
atsisakyti ir kai kurių personažų. Po šios kritikos, grįžtu prie to, ką noriu
pasakyti: viskas prasideda nuo tos vienišiaus linijos: Povilas susimąstęs stebi
kitą porelę, kalba apie tai, kad bijo nuostabių moterų ir pan. Toliau pasakoja
apie įvairius santykius, apie savo emocijas, kaip jis dabar jaučiasi. Tačiau
pamažau pamažu vis daugiau dėmesio imama skirti vienai merginai, vardu Liucija.
Ir ji vis labiau ima reikštis Povilo pasakojime. Vis daugiau, vis daugiau, kol
galiausiai nieko daugiau ir nematyti. Nes „visur ta šviesa“, kuri apakina mūsų
pasakotoją, ir apie nieką daugiau jis ir negali mums papasakoti 😊 Štai taip sakyčiau
laiku ir vietoje knyga ir baigiasi. Mes, skaitytojai, vis geriau ir geriau
matome, kaip mūsų pasakotojas įsimyli. Ir vis labiau, ir labiau pamiršta mus,
skaitytojus, nes jau nebežino, į ką kreiptis, į mus, ar į Ją.
Taigi trečias dalykas: Įdomūs formos sprendimai. Tiek
knygos pradžioje, tiek pabaigoje Povilas tiesiogiai kreipiasi į mus. Vėliau
mane kiek sutrikdė tai, kad jis kreipiasi į kažką kitą. Bet kaip ką tik
minėjau, tai Ji vis labiau užvaldo mūsų pasakotojo mintis, tad natūralu, kad
jis ima pasakoti dalykus jai. Kitas sprendimas – sapnai – pasakotojas sapnuoja
be skyrybos ženklų. Ir puiku! Kam sapnuose jie ir reikalingi? Tik jau kam tada
dar reikia beveik kiekvieną sapną pradėti žodžiais „Sapnuoju, kad...“?..
Skaitytojas pats puikiai supras, kad čia sapnas ir be to. Tai šitas truputį
suerzino. Bet šiaip, puikus sprendimas, sakau ir kaip psichologas, sapnai juk
chaotiški, visi juos turėtų pasakoti bent jau be skyrybos ženklų.
Ketvirtas dalykas – vis tik labiausiai tai knyga apie
patį pasakotoją. Povilas iš esmės pasakoja ne savo meilės istoriją, ne apie
savo draugus, ne apie darbą, o apie save. Tai daug ką paaiškina. Iš dalies, jam
tiesiog norisi išsikalbėti. Kaip jau sakiau, knygos pradžioje jis vienišius,
jam kartais norisi staugti kaip vilkui (pažįstu šį jausmą). Taigi natūralu, jis
ieško, kas jį gali išklausyti. O tai mes, skaitytojai ir skaitytojos. Tad koks
tas Povilas? Humoro jausmas. Check. Muzikinį skonis. Check. Ir dar yra
romantikas. Bet nėra viskas taip gražu. Kartais jis ir abejingas, kartais gali
ir nederamai pasielgti. Negaliu sakyti, kad tai kažkuo labai unikali asmenybė.
Ne, šiuo atveju daugiau žavi tai, kad jis panašus į daugelį, tik geriau nei
daugelis moka apie save papasakoti. Apie tokius niekas knygų nerašo, todėl,
prašau, jei nori pats apie save parašyk. Jis ir parašė.
Ir ačiū jam už tai, kad parašė ne bet kaip, o dar ir visai
gerai. Įvertinimas – trys keturiose iš penkių!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą