Romanas išleistas 2016 metų sausį. Prancūzijoje tapo bestseleriu. Tai matyt ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis išleistas Lietuvoje. Goodreads svetainėje įvertintas 1263 skaitytojų. Net 37% jų skyrė aukščiausią 5 balų įvertinimą. Dar 35% skyrė 4 balus.
Lietuvoje kol kas jis vertinamas gana santūriai. Galbūt čia atsiskleidžia kultūriniai Lietuvos ir Prancūzijos skirtumai.
Knyga bandoma sudominti pristatant rašytoją kaip savotišką nevykėlį, keistuolį: „Prieš sukurdamas šį romaną Olivier Bourdeaut patyrė nesėkmę, rodos, visose gyvenimo srityse. Jį išmetė iš mokyklos, jis nesėkmingai dirbo įvairius atsitiktinius darbus, vėliau tapo bedarbiu.“ Sakyčiau ne visai vykęs bandymas.
Jūratė Čerškutė:
„Belaukiant Bodžanglio – įtraukiantis, pagaulus ir smagaus skaitymo pasakojimas, pasakantis šį tą daugiau, negu liudija jo grakštūs pokštai ir gyvenimo eklektika. Tai tobulas vaistas, gydantis visuomenę nuo reakcijų į psichikos ligas“.
Audrius Ožalas:
Šis romanas palieka šviesaus liūdesio nuotaiką. Ją galėčiau apibūdinti tarsi besiartinančio rudens brizą – švelniai užgriebiantį, tačiau ilgam neužsilaikantį. Taip ir „Belaukiant Bodžanglio“ – knyga apgaubia savita atmosfera, tačiau netrukus supranti, kad tas knygos sukeltas svaigulys jau išsisklaidęs, kažkur nuslydęs paviršiumi, labai giliai taip ir neužkabinęs. Autorius sukūrė pasakojimą, mokantį mus, kad galbūt neverta gyvenimo priimti labai rimtai, kad šventės jame yra daugiau nei mes matome. Tačiau, kaip ir su visomis šventėmis, jos pasibaigia.
„Mano knygų pasaulis“ apžvalga:
...didžiulė meilė, kuri skatina daryti viską, kad tik kitas jaustųsi puikiai, kad tik kartu būtų galima išgyventi visą beprotybę, pasiduoti tai akimirkai ir nenustoti žaisti pagal susikurtas taisykles, kad ir kaip nelengva būtų, o kur dar noras bei tikėjimas, kad visa tai tęstųsi amžinai. Visa toji beprotybė, atsisakymas gyventi pagal normas itin tiko tragiškai istorijai, kurios pabaiga buvo būtent tokia, kokia ir tegalėjo būti ir kokios buvo galima tikėtis. Bet net ir tokiu atveju skaitydama romano baigtį tepavarčiau akis, o pati istorija, kad ir greitai perskaitoma, skaitymo malonumo nesukėlė ar kažko, kas užsiliktų (nuotaika, siužeto fragmentas ar kt.) ir vis suktųsi galvoje, nepaliko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą