2017 m. liepos 31 d., pirmadienis

Jaume Cabré ,,Prisipažįstu"

Romanas pasaulį išvydo 2011 metais. Goodreads svetainėje jį jau įvertino 2375 skaitytojai. 58% skyrė aukščiausią 5 balų vertinimą.

Buvau paėmęs šią knygą iš bibliotekos, tačiau dėl gyvenimiškų aplinkybių grąžinau nebaigęs jos skaityti, tačiau su viltimi sugrįžti vėliau. Kiekvieną kartą vos prisėdęs prie jos skaitymo patirdavau su niekuo nepalyginamą ir retą puikios knygos skaitymo malonumą.

Maištinga siela kalba, kaip knyga parašyta:
J. Cabre išlaiko tradicinio sakinio stilistiką ir savo literatūrinę idėją formuoja ne tiek į paties sakinio manieringumą ir puošnumą, bet į kūrinio struktūros sudėtingumą, kuris primena istorinį šimtmečių labirintą po svarbius Europos tautoms įvykius, pvz., inkvizicijos laikotarpis, žydų holokaustas, Ispanijoje Franko valdymo laikotarpis, Viduramžių vienuolių ordinų gyvenimas ir t. t. Stipriai visame šitame sluoksniuotame istorinėje atodangoje veikia Storiono smuikas, kuris tampa esminiu viso pasakoji simboliniu raktu.

Jurga Mandrijauskaitė apie emocijas skaitant:
Žavi ir tai, jog liūdnos, jautrios istorijos (apie kraupius medicininius eksperimentus „vardan mokslo“ su vaikais ar dvasininko prievartaujamą moterį, žydų šeimą grubiai ištremtą iš namų per septynmetės dukros gimtadienį ir kt.), kurių čia netrūksta, turi atsvarą – humorą, ironiją (pavyzdžiui, be Adriano nematomų patarėjų, šerifo Karsono iš Roklando ir arapahų didžiojo vado Juodojo Erelio šmaikščių konsultacijų, romanas būtų daug slogesnis).

Ką skaityti? apie skaitymo procesą:
Ta knyga tampa tavo gyvenimu. Lėtu, kasdienės skaitymo valandėlės pasigardžiavimu. Nes tuo pačiu metu skaityti ką nors kitą – neįmanoma. Kuo nors kitu užsiimti – taip. Nes jos neprarysi vienu ar keliais prisėdimais, net jeigu moki skaityti ypač greitai. Greitis – nebesvarbu. Tiesiog niekur nenuskubėsi. Šeima garantuotai neliks alkana, namai bus sutvarkyti, o šuo – pavedžiotas. Knyga nesujauks jūsų kasdienybės.

Ir dar trumpai Rašliava:
Likau sužavėta. Ir nors knygos apimtis iš pradžių šiek tiek gąsdino (784psl.), bet su pasimėgavimu perskaičiau per dvi savaites. Knyga neeilinė, o ir rašymo stilius užkabina akį.

2017 m. liepos 26 d., trečiadienis

Jo Nesbo Sniego senis

Ne, tai nėra aukščiausiu balu Goodreads svetainėje įvertintas Jo Nesbo romanas. Beveik. Dažniausias skaitytojų skiriamas balas - 4 (43%), vidurkis 4,04. Ir visgi daug kas mano, kad jis geriausias, pvz., Knygų dama sako:
Be ilgesnių ditirambų – geriausias Nesbo kūrinys. O ypač man, mėgstančiai siaubo žanrą – „Sniego senis“ buvo tikras saldainiukas. Siaubo, įtampos, nenuspėjamų dalykų – čia nors vežimu vežk. Vietomis skaitydama taip įsijausdavau ir įsitempdavau, jog šokčiodavau nuo menkiausio garselio aplink. 

Aš pats jį įvertinau 3 balais iš 5, tai reiškia, kad romanas man patiko, gal ir labai patiko, tačiau... O bet tačiau, pabaiga kiek sugadino įspūdį, būtent su tuo dideliu sniego seniu, kas skaitė, tas žino. Ne, man visa ta scena buvo neįtikinanti, per daug nerealistinė, pernelyg viskas čia gražiai susiklostė. Jei taip būtų padaryta realiame gyvenime, viskas būtų baigęsi kur kas greičiau ir bjauriau.

Šiaip ar taip, knygą tikrai galima rekomenduoti, puikus trileris. 

O Knygų lentyna sako:
Tai – puikus detektyvas. Keletą kartų pajutęs, kad artėjama prie aklavietės ir netrukus turėtų įvykti lūžis, mėginau įsivaizduoti, ką pats sugalvočiau autoriaus vietoje. Kokiu keliu pasukčiau. Kaip pratęsčiau įtampą ir išlaikyčiau susidomėjimą. Deja, galva būdavo tuščia ir nepajėgi sukurti kažką tokio, kas išlaikyti ankstesnį tempą ir norą versti vieną puslapį po kito. Skaitydamas tokią knygą pasiduodi ir supranti, kad daug geriau mėgautis literatūra negu mėginti su ja kovoti.

2017 m. liepos 23 d., sekmadienis

Charlotte Brontë „Džeinė Eir“

Pasak šaltinių Šarlotė Brontė gimė 1816 metais, taigi pernai buvo 200 - osios gimimo metinės. „Džeinė Eir“ - geriausiai žinomas jos kūrinys. Goodreads svetainėje įvertintas 1 milj. 283 tūkstančių skaitytojų. Aukščiausią 5 balų įvertinimą jam skyrė 44 %.

Mes skaitom knygas:
Mane, kaip labiau mėgstančią XXa. literatūrą, visgi sužavėjo šis kūrinys visapusiškai. Gal kai kurios vietos buvo per daug ištemptos, bet jos tikrai netrukdo. Šioje knygoje buvo ir šilto ir šalto, ir kritimų, ir pakilimų. Visko. Kai, rodės, jog artėja laiminga arba ne pabaiga, vis kas nors nutikdavo ir pratęsdavo šią istoriją. Tai vienas iš skirtumų su šiuolaikine literatūra, kurios pabaigą galima nuspėti jau pradžioje.

Knygų lizdas:
Kartais tikėdamasi su klasikiniu kūriniu praleisti puikų laiką po šiuolaikinių knygų skaitymo maratono, staiga netikėtai patenku į šaltą dušą. Tuo literatūros klasika mane taip žavi. Nes kad ir kaip gerai morališkai pasiruoščiau klasikinių kūrinių pažinimui, mane vėl ir vėl nustebina sakinių sudėtingumas, santykių tarp veikėjų subtilumas, jaučiama stipri religijos įtaka. Galiausiai, nors “Džeinė Eir” mano sklandžiam ir greitam skaitymo ritmui vis kaišiojo koją, o vieną kartą net privertė užmigti (tikra tiesa!), vis tiek rekomenduoju šį romaną.

Pegaso šnabždesys:
Žinant mano meilę aprašomiems laikams ir Austen istorijoms paradoksalu, bet jokių gilių jausmų man šis romanas nesukėlė.  Įdomi istorija, gana gerai susiskaitė, bet pati Džeinė ir istorijos vingiai vietomis rimtai erzino, ir tik baigusi knygą ir išanalizavusi savo emocijas, nusprendžiau, kad knyga gal ir nieko, bet jau tikrai ne man.

Aš skaitau:
Iš vienos pusės, mane erzina to laikmečio manieros, kalba, vyro ir moters bendravimas, bet iš kitos pusės ir žavi, vis dar nesu atsakiusi į klausimą, kiek man tai patinka. Nes pats knygos rašymo stilius labai patiko, skaitydama taip ir mačiau: 19 amžių, sukneles, arbatą porcelianiniuose puodeliuose.

Knygos mano gyvenime:
Pirmą kartą šią knygą aš atrodau dar būdama dešimtokė. Ji mane taip apžavėjo ir užkerėjo, kad tuo metu ją "ryte surijau" per du vakarus ir paliko man neišdildomą įspūdį. Taigi nuo to karto aš vis grįžtu ir grįžtu prie šios knygos. Kai pasiilgstu jausmų ir romantikos, gražios ir senosios kalbos, ši knyga nepakeičiama (bent jau man). Turinys jau pažįstamas iki skausmo, bet kiekvieną kartą skaitant ją naujai aš kažką atrandu, kažką įgaunu, užplūsta skirtingi jausmai, kai ką pastebiu.

Skaitantys skaitantiems:
Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau šį kūrinį. Man tikrai patiko, na ir anotacija gana teisinga - tai tikrai ne banali meilės istorija. Jau pačioje pradžioje susižavėjau Džeinės personažu - lyg ir gera, mandagi mergina, bet turinti maištautojo sielą, kuri ypač pasireiškia, jei susiduria su neteisybe.

Laimės paieškos rožiniam mieste
Geriausiu rodikliu, įrodančiu, kad kūrinys pasiekė giliau nei tik mano akių vyzdžiai, manau esant siužeto įsiskverbimą į mano sapnus. Romanovų caraitį sapnavau, dabar gi Džeinės Eir gyvenimo motyvas naktį mane aplankė. Žavu!

2017 m. liepos 20 d., ketvirtadienis

Mario Vargas Llosa „Penki kampai“

Peru rašytojo romanas išleistas 2016 metų kovą. Goodreads svetainėje jau įvertintas 1790 skaitytojų, iš jų daugiausiai skyrė 3 balus (34%) ir 4 balus (32%).


Knygų lentyna:
Tai jau antroji mano skaitoma M. V. Lloso knyga, tačiau kaip ir pirmoji, šis romanas taip pat pasižymi aiškiai išreikštu siužetu. Čia nėra betikslio vandens maišymo ar smėlio sijojimo, kai tekstas kuriamas tik dėl masės. Šiuo atveju tekstas – tarsi žemėlapis ir kiekviena pastraipa jam reikalinga kaip gatvė, kurią reikia įsidėmėti ir prisiminti, kad žinotum iš kur atėjai ir kur eini. Tuo pačiu šis žemėlapis kuria įspūdį, kad aprašomas siužetas galėtų būti realus. O jeigu galėtų, vadinasi, toks ir yra.

Donatas Puslys:
Paties M. Vargas Llosa knyga puikiai atspindi šiandienės visuomenės negalavimus. Tiesa, perskaičius vis dėlto lieka klausimas, o kurios gi jų nebuvo žinomos? Šiuo atžvilgiu knygoje nieko naujo nėra. Svarbiausias, kaip jau ir minėjau, akcentas yra tas, kad atgimimas, problemų sprendimas turi prasidėti ne žvilgčiojant kažkur aukštyn į elitą, kuris yra pagraužtas tų pačių problemų, o imantis atsakomybės pačiam keisti situaciją neužmirštant, jog pirmiausia privalai pasikeisti tu pats.

Mano knygų pasaulis:
Visgi romanas nepaliko įspūdžio. Jau pradžioje kliuvo kai kurie dirbtinai skambėję dialogai. Tačiau į tai dar numojau ranka, nes galbūt tai tiesiog savotiškas rašymo stilius. Nemenka problema pasirodė tai, kad keturi pagrindiniai veikėjai yra visiškai plokšti, niekuo neišsiskiriantys, toks jausmas, kad vardai – vienintelė skiriamoji jų savybė. Žinoma, po bruožą, kuris jiems būdingas, yra nurodoma, tačiau norėjosi žymiai ryškesnių personažų, tokių, apie kuriuos užbaigus knygą būtų galima papasakoti, nes dabar tik po sakinį teišspausčiau geriausiu atveju.

2017 m. liepos 19 d., trečiadienis

Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“

Romanas išleistas 2016 metų sausį. Prancūzijoje tapo bestseleriu. Tai matyt ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis išleistas Lietuvoje. Goodreads svetainėje įvertintas 1263 skaitytojų. Net 37% jų skyrė aukščiausią 5 balų įvertinimą. Dar 35% skyrė 4 balus.

Lietuvoje kol kas jis vertinamas gana santūriai. Galbūt čia atsiskleidžia kultūriniai Lietuvos ir Prancūzijos skirtumai.
Knyga bandoma sudominti pristatant rašytoją kaip savotišką nevykėlį, keistuolį: „Prieš sukurdamas šį romaną Olivier Bourdeaut patyrė nesėkmę, rodos, visose gyvenimo srityse. Jį išmetė iš mokyklos, jis nesėkmingai dirbo įvairius atsitiktinius darbus, vėliau tapo bedarbiu.“  Sakyčiau ne visai vykęs bandymas.

Jūratė Čerškutė:
„Belaukiant Bodžanglio – įtraukiantis, pagaulus ir smagaus skaitymo pasakojimas, pasakantis šį tą daugiau, negu liudija jo grakštūs pokštai ir gyvenimo eklektika. Tai tobulas vaistas, gydantis visuomenę nuo reakcijų į psichikos ligas“.

Audrius Ožalas:
Šis romanas palieka šviesaus liūdesio nuotaiką. Ją galėčiau apibūdinti tarsi besiartinančio rudens brizą – švelniai užgriebiantį, tačiau ilgam neužsilaikantį. Taip ir „Belaukiant Bodžanglio“ – knyga apgaubia savita atmosfera, tačiau netrukus supranti, kad tas knygos sukeltas svaigulys jau išsisklaidęs, kažkur nuslydęs paviršiumi, labai giliai taip ir neužkabinęs. Autorius sukūrė pasakojimą, mokantį mus, kad galbūt neverta gyvenimo priimti labai rimtai, kad šventės jame yra daugiau nei mes matome. Tačiau, kaip ir su visomis šventėmis, jos pasibaigia.

„Mano knygų pasaulis“ apžvalga:
...didžiulė meilė, kuri skatina daryti viską, kad tik kitas jaustųsi puikiai, kad tik kartu būtų galima išgyventi visą beprotybę, pasiduoti tai akimirkai ir nenustoti žaisti pagal susikurtas taisykles, kad ir kaip nelengva būtų, o kur dar noras bei tikėjimas, kad visa tai tęstųsi amžinai. Visa toji beprotybė, atsisakymas gyventi pagal normas itin tiko tragiškai istorijai, kurios pabaiga buvo būtent tokia, kokia ir tegalėjo būti ir kokios buvo galima tikėtis. Bet net ir tokiu atveju skaitydama romano baigtį tepavarčiau akis, o pati istorija, kad ir greitai perskaitoma, skaitymo malonumo nesukėlė ar kažko, kas užsiliktų (nuotaika, siužeto fragmentas ar kt.) ir vis suktųsi galvoje, nepaliko.

2017 m. liepos 18 d., antradienis

Sofi Oksanen "Norma"

Romanas išleistas 2015 metų rugsėjį. Lietuvoje pasirodė šiais metais ir kol kas nesulaukė didelio susidomėjimo. Goodreads svetainėje jį įvertino 886 skaitytojai. Dažniausias įvertinimas - 3 balai (42% įvertinimų).

Justinas Dižavičius:
Šįkart rašytoja išbandė savo jėgas magiškojo realizmo žanre. Čia galima įžvelgti ir pastangas kurti paslaptingą atmosferą, detektyvinį siužetą, šeimos, arba tiksliau, mamos ir dukters, dramą, ir galiausiai kriminalinio pasaulio kūrimo elementus. Kaip ir sakoma knygos nugarėlėje, istorija sukasi apie tamsius grožio verslo ir surogatinės motinystės užkaborius. Vis dėlto, negaliu pasakyti, kad autorės sukurtas pasaulis mane įtraukė, ar privertė susirūpinti knygoje liečiamomis socialinėmis
problemomis. Manau, taip atsitiko daugiausiai dėl to, kad istorijai pritrūko gylio. Rašytojos
sumanymas sujungti skirtingus žanrus įdomus, tačiau panašu, kad tai jai tai buvo per didelis
įššūkis. Pirma, magiškojo realizmo čia nėra tiek jau daug ir didžiąją veiksmo dalį jis lieka tik
kaip pasakojimo fonas. O antra, kuriamas pasaulis atrodo neišplėtotas. Keliose knygos
vietose užsimenama apie istorines ir socialines posovietinių šalių problemas, šiuo atveju dėl
turtinės nelygybės suaktyvėjusio neteisėto žmonių išnaudojimo. Tačiau savo įžvalgų autorė
neplėtoja, todėl pasaulis, kuriame veikia sukurti personažai, galiausiai atrodo tarsi dėlionė su
trūkstamomis detalėmis.
Daugiau rasite video - http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-07-04-sofi-oksanen-pilietiskumas-gali-buti-pavyzdys-ir-musu-kurejams/161348

2017 m. liepos 17 d., pirmadienis

Leïla Slimani „Lopšinė“

Leïla Slimani "Lopšinė"
Knyga išleista 2016 metų rupgjūtį. Goodreads svetainėje ją jau įvertino 1722 žmonės. Dažniausias vertinimas - 4 balai iš 5 (42 %). Beveik tiek pat skaitytojų vertino knygą 5 ir 3 balais (23%, 25%).

Jurga Mandrijauskaitė:
„Lopšinės“ didžiausias ypatingumas yra tas, jog iš tiesų Slimani rašo apie tuos motinystės aspektus, apie kuriuos daugelis vengia kalbėti. Autorė didesnį dėmesį teikia ne banaliai motinystės džiaugsmo pusei, o tam, ką ji atima iš moters. Kai kurie knygos herojų pareiškimai pernelyg atviri ir provokuojantys diskusijai, todėl knyga tikrai neleis nuobodžiauti...

Mano knygų pasaulis:
Būna, kai teigiama, kad neįdomu skaityti žinant pabaigą, pati tą irgi sakydavau, tikiu, kad tai gali būti ypač svarbu detektyvus skaitantiems, nes ten neretai būna svarbiausia, kas, kaip, kodėl, bet jau kurį laiką pastebiu, kad tuo atveju, jei knyga gerai, įtraukiančiai parašyta, jau pradžioje pateikti veikėjų likimai ar iš aplinkinių sužinota pabaiga man dažniausiai nė kiek netrukdo įsitraukti. Taip pat buvo ir skaitant „Lopšinę“. Nors jau žinojau finalą, pamažu auganti įtampa jautėsi kone viso kūrinio metu.

Maištinga siela:
Knyga, manau, taps viena įsimintiniausių šios vasaros knygų, kurioje yra viskas, ko reikia gerai literatūrai: istorija, aštri problema, charakteris, už teksto likęs moralas, kurį dažniausiai išreiškiame posakiu „verčia susimąstyti“, efektyvi kalbinė raiška ir psichologinė įtampa. To po ilgų epinių su romantizmo prieskoniais romanų buvau išsiilgęs kaip peržiemojęs arklys šviežios žolės.

Jūratė Čerškutė:
Ar išties tai tik romanas apie šeimos ir jai dirbančios auklės santykius? Ne, tai romanas apie ryšius ir įtampas tarp visų šeimos narių. Apie suaugusiųjų santykį tarpusavyje ir suaugusiųjų santykį su vaikais. Pirmojo santykio išklotinę liudija atostogų scena, Miriam, Polio ir Luizos vakarienės epizodas: „Girtumas išlaisvina juos iš susitvenkusių baimių, iš įtampų, kurias įteigia jiems jų palikuonys: tarp vyro ir žmonos, tarp motinos ir auklės.“ (p. 73)

2017 m. liepos 11 d., antradienis

J.-M. G. Le Clézio "Auksinė žuvelė"

Jean-Marie G. Le Clézio "Auksinė žuvelė"

Knyga išleista 1997 metais. Goodreads svetainėje ją yra įvertinę 574 skaitytojai. Dažniausi vertinimai: 3 (34%) balai ir 4 balai (30 %).

Justinas Dižavičius:

Perskaičius "Dykumą" norėjosi pažiūrėti, ką šis rašytojas sugeba dar. Taigi pagaliau perskaičiau dar vieną jo knygą. Ir ko gero galima sakyti, kad tai yra paprastesnis, prieinamesnis "Dykumos" variantas. Ne, nėra taip, kad rašytojas atkartotų tai, ką jau rašė anksčiau. Tačiau pagrindiniai elementai tie patys: nuo savo šaknų atskirta afrikietė mergaitė, kelionė iš trečiojo pasaulio šalies į turtingą Vakarų kultūros pasaulį, galiausiai sugrįžimas prie savo šaknų jau tapus stipresnei ir geriau save pažįstančiai. Taigi rinkitės: tie, kas nori geros, paprastai, lengva ranka parašytos knygos - imkite "Auksinę žuvelę", tie, kas nori iššūkio, keliaukite į "Dykumą".

Indrė Audenytė (Šiaurės Atėnai):

Lailos istorija – tai dviejų kultūrų kolizijos metafora; Vakarai imigrantus mato kaip žaisliukus, su kuriais galima nesiskaityti. Imigrantų gyvenimas atrodo sudėtingas, tačiau jokio patoso knygoje nėra – veikiau ramus kalbėjimas apie rupią kasdienybę, kurios nuolatinis palydovas skausmas tampa banaliai įprastas. Pasakojimas neleidžia nuobodžiauti – siužeto linija vingri, tačiau dėl to nukenčia prasmė: knygoje yra nemažai antraeilių personažų, kurių istorijos paviršutiniškos, stereotipinės, o pačios Lailos nuotykiai – it pasakos ir serialo lydinys.

Taip pat rekomenduoju Kastijos blogo apžvalgą „Auksinė žuvelė” — akivaizdu, ne pati geriausia Le Clezio knyga, nelabai aišku, kodėl būtent ją pasirinko leidėjai, supažindinant su šiuo rašytoju, bet iš pradžių netgi šokiruojanti paprastumu ir, net nežinau, kaip įvardinti — elementarumu? tarsi  žiūrėtum eilinę įprasto serialo seriją — nuo Paryžiaus pasakojimo tiesiog įtraukia: neįprastumu, paslaptimis, tuo pačiu paprastumu, marginalinio gyvenimo aprašymais ir traukia skaityti toliau, sužinoti istorijos eigą, nors pabaiga nujaučiama — pasakos tipo.