Apžvelgiu 2016 metus (3)

Labiausiai patikusios knygos, kurias skaičiau 2016 metais yra...

• Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ - dar sykį perskaičiau pirmąją serijos dalį. Kiekvienas skyrius turi savo svorį, savo kabliuką, ir nors skyrius apie Jonelį mano nuomone nereikalingas, reikalo jis nepagadina. Vis tik stipriausias knygos personažas mano nuomone velnio neštas ir pamestas Jonas Kirdėjus Birontas. Ko gero, vienas įdomiausių personažų lietuvių literatūros istorijoje!
• Antano Kalanavičiaus „Dvi saujos laiko“ - Rimvydo Stankevičiaus pastangomis išleistas rinkinys. Taip! štai ko ieškau lietuvių poezijoje! Kaimas-dangus ir žvaigždės-mistika-kosmosas. Žodžio skambesys.
• Renatos Šerelytės „Ledynmečio žvaigždės“ - pirmasis rašytojos romanas. Gaivališkas, chaotiškas, drąsus, įkvepiantis, prajuokinantis.
• Patricko Modiano „Žvaigždės aikštė“ - taip pat pirmasis romanas. Ko gero, jaunystė kai kuriems rašytojams pasitarnauja ir įkvepia patirties nesuvaržytos energijos, kuri jaučiama tiek R. Šerelytės, tiek P. Modiano pirmienose. Savo maniakiška dvasia panašūs romanai, abejų pavadinimuose žodis „žvaigždė“ matyt irgi neatsitiktinis, nors ir turi skirtingas reikšmes.
• Tuo tarpu Irvino D. Yalomo „Laikinos būtybės“ yra galbūt ir paskutinė jo psichoterapinių novelių knyga. Joje jis kalba apie klientus, išgyvenančius artimųjų mirtį, savo pačių senatvę, ligas. 85 metų psichoterapeutas pasidalina ir detalėmis iš savo asmeninių senatvės išgyvenimų.
• Lietuvių kalba pasirodė ir Donaldo Kalschedo „Vidinis traumos pasaulis“. Veikale išsamiai aptariama Carlo Gustavo Jungo teorija besiremianti psichologinės traumos teorija ir darbo su klientais pavyzdžiai, taip pat analizuojamos pasakos, kuriose atsiskleidžia tie patys archetipiniai personažai kaip ir sapnuose. Paliko didelį įspūdį autoriaus įdirbis šioje srityje.
• Žavėjausi su daugeliu kitų skaitytojų ir Marinos Stepnovos „Lazario moterimis“. Pats tas, ką norisi vadinti romanu iš didžiosios R, be to jau buvau pasiilgęs rusiškos literatūros, tad buvo pats tas pasimėgauti šios savitos šalies kultūra, kuri tuo pačiu atrodo ir pažįstama, ir svetima.
• J. M. G. Le Clezio „Dykuma“ be abejo taip pat sužavėjo egzotiška Afrikos musulmonų tautos perteikiama dvasia. Visas kūrinys alsuoja į skaitytoją kelionės sausrą ir nuovargį. Skaičiau šį romaną ilgai, po truputį, nes veiksmo čia nedaug, tačiau kalba sodri ir turtinga.
• Dalia Staponkutė rašo taip pat apie vidines ir išorines keliones ir kultūrų sandūras savo esė knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią“. Asmeniniai išgyvenimai, įvairių vaidmenų (mama, vertėja, keliautoja, kultūros veikėja, moteris) refleksijos, savo pagrindinio instrumento - kalbos - gludinimas. Keista, skaitant knygą pamažu radosi pojūtis, kad vis geriau imu pažinti šį žmogų, kuris kalba apie save.
• Galiausiai ne ką prastesnis pasaulinis bestseleris Michalel J. Sandel  „Ko nenusipirksi už pinigus“. Vengiu visų tų bestselerių, bet šis titulo vertas. Knyga apie ekonomiką ir moralę tikrai gali atverti akis apie tai, kas vyko ir tebevyksta mūsų Vakarų kultūroje, persmelktoje ekonominio mąstymo. Ne tiek gąsdinanti, bet verčianti mąstyti knyga, joje daug pavyzdžių, tad skaityti nuobodu tikrai nebuvo.

Patiko, ką rašau? Sekite „Trys keturiose“ 2017 metais:) O visiems kitiems - ate!