2017 m. sausio 2 d., pirmadienis

Apžvelgiu 2016 metus (2)

Šiame įraše pakomentuosiu 20 knygų, kurios paliko visai gerą įspūdį, tačiau joms visoms pritrūko šio bei to, kad mane sužavėtų.

  • Viena iš praėjusių metų lietuviškų naujienų Gerdos Jord komiksas „Gertrūda“. Linksma, nostalgiška, atpažįstama, puikios iliustracijos. Kita vertus, siužetas ne vienoje vietoje pasirodė silpnokas, kiek „medinis“.
  • J.K. Rowling „Netikėta vakansija“ pasakoja vieno miestelio šeimų persipynusias istorijas. Jeigu ne angliškas humoras, tai būtų išties tamsi ir liūdna slegianti istorija. Užmojis stiprus ir palieka stiprų įspūdį, tačiau galiausiai visko atrodo kiek per daug, tekstas vietomis griozdiškas.
  • Mokinausi vaikų auklėjimo paslapčių iš John Gray „Vaikai kilę iš dangaus“. Privertė susimąstyti ir tikrai galiu pasakyti, kad šią knygą verta atsiversti ne kartą ir ateityje. Visgi skaitant niekaip neapleido mintis, kad knyga galėjusi būti parašyta kompaktiškiau, mažiau kartojantis ir giriantis.
  • Albert Ellis „Kad pyktis tavęs nevaldytų“ - savo pyktį pažinti svarbu, o ši knyga tikrai padės tai padaryti. Nors kaip ir John Gray, autorius per daug pasitiki savimi, vis tik pasako kai ką labai vertingo.
  • Trejetas knygų: Jo Nesbo „Nemezidė“, „Gelbėtojas“ ir „Sniego senis“. 2015 metais esu skaitęs ir „Pentagramą“. Mažiau patiko „Sniego senis“ - pabaiga perdėm nerealistiška ir holivudiška. „Nemezidė“ ir „Pentagrama“ paliko vienodą įspūdį. „Gelbėtojas“ iš šių pasirodė stipriausia istorija. Šiaip ar taip, visos šios knygos įtraukė ir privertė pripažinti rašytojo talentą. Ko pritrūko?.. Nežinau, neapleido mintis, kad visos jos taip ir nepasako nieko naujo, iš dalies atkartoja tą patį modelį.
  • Ta proga perskaičiau ir Jo Nesbo „Kraujas ant sniego“ (taip, 2016 - ieji man buvo Jo Nesbo metai). Romantiškų polinkių turintis samdomas žudikas?.. Ko gero bandyta atrasti pasisekimą ir tarp romantinių istorijų, ir tarp trilerių gerbėjų. Na tai šiek tiek netikėta, smagu, kai rašytojai atsipalaiduoja ir leidžia savo vaizduotei pažaisti su idėjomis, paieškoti keistų derinių.
  • Kurto Voneguto „Čempionų pusryčiai“, mano nuomone, žaidžia su vaizduotės dariniais dar smagiau. Ir ne tik su vaizduotės dariniais, bet ir su socialiniais reiškiniais, pvz., ties psichinio pakrikimo riba atsidūręs turtuolis ar vargšas rašytojas. Bėda, kad kartais rašytojas leidžia sau pernelyg daug, tai kreipia skaitytojo dėmesį į rašytojo asmenybę, o ne į pasakojimą.
  • Renatos Šerelytės „Mėlynbarzdžio vaikai“ puikiai atskleidžia sovietinio pasaulio „šakneles“ ir „žiedelius“, tačiau manau, kad neišnaudoja pasakojimo skirtingais asmenimis galimybių, o ir paties Mėlynbarzdžio norėjosi daugiau.
  • Gintaro Bleizgio poezijos knyga „Taisyklingumas“ toli gražu nenuvylė, paskatino skaityti ir daugiau jo kūrybos. Nors poezija kartais atrodo pernelyg proziška, svarbiausia matyt, kad ji sukelia norimą efektą, kažką panašaus į šokiravimą, bet tai nepigus šokiravimas, autorius kalba tiesiai, atvirai ir taip atkreipia į save dėmesį. Ir turi ką pasakyti.
  • To paties Gintaro Bleizgio „Jautis“ - esė rinktinė ir ji man pasirodė stipresnė už eilėraščius. Regis, kad esė žanras šiam autoriui suteikia daugiau galimybių atskleisti savo stipriąsias puses - atvirumą, dvasingumą, savirefleksiją.
  • Domėjausi krikščioniška maldos samprata Thomas Dubay „Maldos pradžiamokslyje“. Primena vadovėlį, tačiau vadovėlių irgi reikia, o ko Jūs tikitės? Autorius kalba su atsidavimu, pakankamai aiškiai ir paprastai. Turinys išsamus ir atsako į daug klausimų apie įvairias maldos formas.
  • Peter Kreeft „Angelai (ir demonai)“ - klausimų ir atsakymų knyga apie tai, kas nurodyta pavadinime. Jeigu apie dvasias žinote tik iš filmų, tai galbūt Jums bus įdomu katalikiška versija. Skaityti patariu ir dėl autoriaus humoro, tad tai tikrai nepriminė, kaip ankstesniu atveju, vadovėlio.
  • Na ir dar viena katalikiška knygelė: Thomas Dubay suintrigavo pristatydamas Valandų liturgiją, tad radęs knygyne Darios Sockey „Valandų liturgijos vadovą“, ėmiau ir perskaičiau jį. Parašyta vėlgi paprastai, lengva ranka, to pilnai užtenka, kad leistų susidaryti neblogą vaizdą apie šią maldos formą.
  • Juozas Tumas - Vaižgantas  „Dėdės ir dėdienės“- gerąja prasme nustebinęs lietuviškos literatūros perliukas. Na taip, čia lyg ir meilės istorija, meilės trikampis ir pan. Nelaimingo lietuvių gyvenimo kronikos. Bet kaip zgrabnai (vikriai) papasakota!
  • Patrick Modiano „Tamsių krautuvių gatvė“ - šis rašytojas šių metų atradimas. Tikėjausi iš jo kažko nuobodesnio, tačiau šis kūrinys tikrai įdomus pagrindinio herojaus tapatybės paieškų aprašymas. Skaitomas lengvai, mėgavausi, tačiau kažkodėl peršasi mintis, kad buvo galima parašyti geriau. Kai kurios kūrinio vietos kelia abejonių.
  • John Ajvide Lindqvist „Įsileisk mane“ - labai patiko, apskritai turbūt pirmoji istorija apie vampyrus, kurią nusprendžiau perskaityti. Šiuolaikiškas originalus pasakojimas. Vis tik manau, kad ji galėtų būti geresnė, jeigu nebūtų taip stipriai išsiplėtojusi (beje, tai storiausia mano skaityta knyga 2016 - aisiais), rašytojui vaizduotės tikrai netrūksta, bet kartais geriau pasverti, ką verta paaukoti dėl svarbesnių dalykų.
  • Romualdo Granausko kūrybos rinktinė „Su peteliške ant lūpų“sukuria ganėtinai gerą jo kūrybos panoramą. Vienas mėgstamiausių mano rašytojų. Skaičiau ir mėgavausi galėdamas geriau pažinti kai kuriuos dar neskaitytus jo tekstus.
  • Kaip nuostabu buvo liesti Donaldo Kajoko „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ knygos viršelį, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla tikrai ne pirmą sykį nustebina dėl originalaus knygos drabužio. Na ir turinys vertas šio prabangaus apvalkalo. Donaldą Kajoką norisi skaityti dėl garantuoto šypsnio gyvenimui. To lyg ir pakanka. Tačiau nepakako, kad patektų į mano metų dešimtuką. Gal pritrūko šiek tiek svorio, pernelyg lengvai skrajojanti pasirodė.
Liko apžvelgti dar 10 knygų...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą