2017 m. spalio 10 d., antradienis

Laura Sintija Černiauskaitė „Artumo jausmas“

Šį rinkinį skaičiau šiais 2017 metais, birželio mėnesį. Taip ir neaprašiau jo, tačiau vis vien šiame savo knygoraštyje norisi paminėti tris keturis tekstus, kurie ko gero verti didesnio dėmesio. Pats pirmas tekstas - apysaka „Vidurdienį, Lidijos laiku“ gerai atspindi L. S. Černiauskaitės kūrybą - mistinės detalės, dėmesio centre - romantiniai santykiai, jausmai. Taip pat ganėtinai įspūdinga antroji apysaka „Obuolys Kipreliui“ žavi rašytojos fantazija, neįprastas pasakojimo "kampas". Galiausiai paskutinis tekstas - pjesė „Blyksnis po vasaros vandeniu“ - apie stebuklingų gydymo galių turinčią mergaitę.
Kita pjesė „Artumo jausmas“ parašyta taip pat gerai, tačiau man paliko mažesnį įspūdį.
Taip pat rinkinyje trys novelės: „Violončelė“, „Kaip daromi vaikai“, „Įvykis“.

Rinkinys vertas dėmesio, ko gero šiek tiek brandesnis nei „Liučė čiuožia“. Sunku pasakyti, kuris patiko labiau.

2017 m. spalio 9 d., pirmadienis

Povilas Šklėrius „Ko negalima sakyti merginai bare“

Štai ir įvyko mano pirmoji pažintis su Povilu Šklėriumi, ne kur nors „Solstafir“ koncerte, o man paėmus į rankas jo romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“. Kūrinys autentiškas, paremtas autoriaus patirtimi santykiuose su merginomis. Kol kas neskaičiau kitų recenzijų apie šį kūrinį, taigi mano nuomonė nebus įtakota kitų žmonių nuomonės.
Iš esmės imant knygą į rankas mano lūkesčiai nebuvo dideli. Tikėjausi, kad knyga bus gana paviršutiniška, bet smagi, galima sakyti, lengvas skaitalas. Taip sakau, nes nesu nei romantinių, nei humoristinių knygų mėgėjas. Tad man lengviau įtikti rašant rimtai. O dabar pirmas dalykas, ką noriu pasakyti: knyga pranoko mano lūkesčius. Pasirodė kur kas įdomesnė, įžvalgesnė ir geriau parašyta, nei tikėjausi. Padėka autoriui, kad pavyko nustebinti.
Antras dalykas, į ką noriu atkreipti dėmesį: siužete autorius sėkmingai derina romantinę liniją su vienišiaus linija. Nors pasakotojas Povilas toli gražu nėra vienišius, tačiau jis yra juo tuo metu, kai pasakoja skaitytojui savo istoriją. O pasakoja jis apie savo draugus, apie merginas, su kuriomis draugavo, su kuriomis bendravo, su kuriomis turėjo kažkokį santykį. Žodžiu, tų merginų visai daug. Ir apskritai personažų gana daug, jie dauguma trumpai pristatomi. Šie pristatymai dažniausiai turi savyje kažką komiško, bet galiausiai aš manau, kad jų yra per daug. Nėra jie (pristatymai) nei tokie juokingi, nei tokie svarbūs. Daug personažų vardų, jie tiesiog užsimiršta, nes dauguma jų nevaidina jokio svarbaus vaidmens šioje knygoje. Todėl man atrodo taip: arba reikėjo tuos pristatymus dar labiau išplėsti, padaryti komiškesnius, arba dalies jų atsisakyti, palikti tik svarbiausius. Kartu galbūt atsisakyti ir kai kurių personažų. Po šios kritikos, grįžtu prie to, ką noriu pasakyti: viskas prasideda nuo tos vienišiaus linijos: Povilas susimąstęs stebi kitą porelę, kalba apie tai, kad bijo nuostabių moterų ir pan. Toliau pasakoja apie įvairius santykius, apie savo emocijas, kaip jis dabar jaučiasi. Tačiau pamažau pamažu vis daugiau dėmesio imama skirti vienai merginai, vardu Liucija. Ir ji vis labiau ima reikštis Povilo pasakojime. Vis daugiau, vis daugiau, kol galiausiai nieko daugiau ir nematyti. Nes „visur ta šviesa“, kuri apakina mūsų pasakotoją, ir apie nieką daugiau jis ir negali mums papasakoti 😊 Štai taip sakyčiau laiku ir vietoje knyga ir baigiasi. Mes, skaitytojai, vis geriau ir geriau matome, kaip mūsų pasakotojas įsimyli. Ir vis labiau, ir labiau pamiršta mus, skaitytojus, nes jau nebežino, į ką kreiptis, į mus, ar į Ją.
Taigi trečias dalykas: Įdomūs formos sprendimai. Tiek knygos pradžioje, tiek pabaigoje Povilas tiesiogiai kreipiasi į mus. Vėliau mane kiek sutrikdė tai, kad jis kreipiasi į kažką kitą. Bet kaip ką tik minėjau, tai Ji vis labiau užvaldo mūsų pasakotojo mintis, tad natūralu, kad jis ima pasakoti dalykus jai. Kitas sprendimas – sapnai – pasakotojas sapnuoja be skyrybos ženklų. Ir puiku! Kam sapnuose jie ir reikalingi? Tik jau kam tada dar reikia beveik kiekvieną sapną pradėti žodžiais „Sapnuoju, kad...“?.. Skaitytojas pats puikiai supras, kad čia sapnas ir be to. Tai šitas truputį suerzino. Bet šiaip, puikus sprendimas, sakau ir kaip psichologas, sapnai juk chaotiški, visi juos turėtų pasakoti bent jau be skyrybos ženklų.
Ketvirtas dalykas – vis tik labiausiai tai knyga apie patį pasakotoją. Povilas iš esmės pasakoja ne savo meilės istoriją, ne apie savo draugus, ne apie darbą, o apie save. Tai daug ką paaiškina. Iš dalies, jam tiesiog norisi išsikalbėti. Kaip jau sakiau, knygos pradžioje jis vienišius, jam kartais norisi staugti kaip vilkui (pažįstu šį jausmą). Taigi natūralu, jis ieško, kas jį gali išklausyti. O tai mes, skaitytojai ir skaitytojos. Tad koks tas Povilas? Humoro jausmas. Check. Muzikinį skonis. Check. Ir dar yra romantikas. Bet nėra viskas taip gražu. Kartais jis ir abejingas, kartais gali ir nederamai pasielgti. Negaliu sakyti, kad tai kažkuo labai unikali asmenybė. Ne, šiuo atveju daugiau žavi tai, kad jis panašus į daugelį, tik geriau nei daugelis moka apie save papasakoti. Apie tokius niekas knygų nerašo, todėl, prašau, jei nori pats apie save parašyk. Jis ir parašė.
Ir ačiū jam už tai, kad parašė ne bet kaip, o dar ir visai gerai. Įvertinimas – trys keturiose iš penkių!

2017 m. rugpjūčio 21 d., pirmadienis

Delia Ephron „Sirakūzai“

Romanas išleistas 2016 metų liepą. Goodreads svetainėje įvertintas 7 tūkst. skaitytojų, kurie dažniausiai skyrė 4 (37%) ir 3 (36%) balus.

Justinas Dižavičius:
Knygos sumanymas įdomus - šiuolaikiniai amerikiečiai atvyksta į Sirakūzus, senove dvelkiantį, kultūra turtingą, tačiau nieko įspūdingo išlepintam turistui negalintį pasiūlyti Sicilijos miestą. Taip kuriamas kontrastas tarp šiuolaikinio žmogaus tuštybės ir turtingo kultūrinio paveldo, kuris iš esmės lieka nepastebėtas. Mūsų personažai daugiausiai domisi maistu ir vynu. Taigi sumanymas įdomus, tačiau negaliu pasakyti, kad puikiai išpildytas. Autorė galbūt ir siekė sukurti šį kontrastą, tačiau neišnaudojo visų jo teikiamų galimybių. Pernelyg daug dėmesio skiriama ne šiam kontrastui išryškinti, bet knygos pabaigoje augančiai įtampai kurti. Taigi, mano nuomone, dėl tokio sprendimo pasirinkta veiksmo vieta netenka dalies savo reikšmės, nes galiausiai aprašomi įvykiai galėjo nutikti ir kituose miestuose.

Mano knygų pasaulis:
Didžiausia romano stiprybė yra tai, kad ši istorija – ne šiaip eilinė jausminga gyvenimiška drama, kupina ašarų ir meilės prisipažinimų, kurioje įveikę visus sunkumus vienas kitam skirti žmonės galiausiai būna kartu ir skaitytojui lieka tik pasidžiaugti, kaip gražiai viskas išsisprendė. Ne. „Sirakūzuose“ vyrauja niūri nuotaika – verčiant puslapius galima nujausti, kad kažkuriuo metu įtampa pasieks kulminaciją, įvyks kažkas, kas pakeis bent jau kelių veikėjų gyvenimus.

Fantastiškų (-os) knygų žiurkės:
Man labai patiko, kaip autorė tuos santykius varto ir skalbia. Gyvenimiškai ir nesumeluotai, taip, kaip tikrai galėjo būti. Mergaitės Snow – vilkas auksinio avinėlio kailyje – gal mažiau įtikinanti, bet, manau, jos paveikslas yra epizodinis, tam kad geriau atskeisti suaugusiųjų charakterius ir išprovokuoti kulminaciją.

Knygų dama:
Nuo pirmo iki paskutinio puslapio ši knyga mane slėgė. Ji tokia pilna pykčio, neišsakytų jausmų, erzelio, jog tikrai – emociškai ji mane išsunkė. Man buvo nemalonu skaityti kaip Maiklas šlykštisi vyresniu savo žmonos kūnu, kaip Teilor prikaišioja Finui jo neišprusimą (Teilor iš aukštuomenės, Finas ne), kaip ta pati Teilor perdėtai reguliuoja dukters gyvenimą, o Snou manipuliuoja tuo ir kelia dar daugiau sąmyšio.

Pati Delia Ephron interviu sakė:
Tai tamsi knyga – vietomis labai juokinga, tačiau amorali. Man nerūpėjo, ar kam nors patiks Lizė, Maiklas, Teilor ir Finas. Tenorėjau, kad jie būtų tikroviški. Įdomūs ir prikaustantys dėmesį. Daugybė žmonių man yra prisipažinę: „Maniau, kad man patinka, tarkim, Finas, bet paskui supratau, kad man jis visiškai nepatinka.“ Skaitytojo požiūris į vieną ar kitą veikėją keičiasi, išaiškėjus jo išdavystei, melui ar kerštui.


2017 m. rugpjūčio 20 d., sekmadienis

Romualdas Granauskas „Kenotafas“

Justinas Dižavičius:
Tai tas romanas, nuo kurio turbūt ir prasidėjo tikrasis mano susidomėjimas lietuvių literatūra. Supratau, kad jei toks klasikas kaip Romualdas Granauskas gali parašyti taip moderniai ir šiuolaikiškai, tai ko mes tik negalime! Jeigu yra toks dalykas kaip lietuviško kaimo dvasia – tikra, tokia, iš kurios išaugo dabartinio laikmečio kartos, tai Romualdas Granauskas sugeba ją prakalbinti, išklausyti ir užrašyti. Ši knygoje atsiskleidžianti dvasia nėra linksma, greičiau jau liūdna, bet šitas liūdesys kitoks – subrendęs, todėl šiek tiek saviironiškas.
O čia daugiau atsiliepimų, lietuvių ir latvių...

mb:
Romanas itin paprastas, rašoma vėl apie pokarį, nieko itin ypatinga, nauja jame nėra. O ir nereikia…. Kaip sako pats rašytojas: "Pasirinkau pačią neįdomiausią temą: rašau knygą apie tai, kaip aš tą knygą rašau".

 Alfredas Guščius:
Iš pirmo žvilgsnio siaura, kamerinė romano tema (rašymo apie rašymą) nesukliudė jam pasiekti vaizdavimo epiškumo, žmonių likimų dramatizmo, įtampa mažai kuo tenusileidžiančio garsiosios apysakos "Gyvenimas po klevu" tragikai. Stebina R. Granausko meistriškumas – siurrealistiniai sapnai, vizijos subtiliai ištirpdomi autobiografinėje autentikoje, realistinėje empirikoje, nesukeliant abejonių dėl romano stilistinio bei kompozicinio vientisumo.

Arno Jundze:
Atmetus melodramiškai banalią pradžią ir pabaigą, „Kenotafas“ iš tiesų yra kūrinys, pajėgus užvaldyti. Formos požiūriu nedidelis – XX amžiaus modernizmo maniera parašytas – romanas, kuriam galima inkriminuoti viską, išskyrus realizmą, primena archajišką ir seniai pamirštą, bet sykiu gražią melodiją. Galbūt tai ilgesio kupina ištarmė, kad niekas šiam pasauly nevyksta šiaip, kad viskas sujungta subtiliomis nematomomis stygomis, kurias egzistuojant paprastai nesusimąstome, bet už kurių neapgalvotą traukymą anksčiau ar vėliau teks atsakyti<...>

Austra Gaigala:
Paprastais kalbos resursais ir be dirbtinių lyrinių nukrypimų autoriui pavyko pasiekti kondensuoto emocinio sodrumo. Netgi priešingai – esminiai dalykai išreiškiami nutylint. 

2017 m. rugpjūčio 14 d., pirmadienis

C. S. Lewis „Didžiosios skyrybos”

C.S. Lewis 1945 metais išleistas krikščioniškos vaizduotės sukurtas vaizdinys, jo paties įvardintas kaip sapnas, parodo pragarą ir dangų kiek netikėtai.

Goodreads svetainėje jį įvertino daugiau nei 80 tūkst. skaitytojų, taigi tai toli gražu ne pati skaitomiausia autoriaus knyga. Vis tik daugiau nei 50% skyrė aukščiausią 5 balų įvertinimą.

Leidykla "Katalikų pasaulio leidiniai" Lietuvoje šį kūrinį išleido antrą kartą.

Justinas Dižavičius:
Nors ir primena prozos tekstą, sunku būtų įvardinti jo žanrą. Todėl tenka sutikti su autoriumi, kad tai tiesiog jo sapnas. Kaip ten bebūtų, žiūrint plačiai, tai tikrai krikščioniškas tekstas, tad nepatariu čia ieškoti ko nors daugiau, kaip įkvėpimo vaizduotei ar tikėjimui. Lewis'as rašė nesivaržydamas, nesistengdamas įtikti krikščionybės kanonui, tačiau tai nereiškia, kad rašė bet kaip. Vis tik tai tikinčio ir religingo žmogaus sapnas, greičiausiai jo paties asmeninių paieškų ir bandymų suprasti pomirtinį pasaulį, rezultatas. Lewis'o stilius lengvas, iš pradžių gali būti sunku įsivažiuoti, nes skaitytojas įmetamas į tam tikrą neaiškų pasaulį, tačiau gana greitai viskas paaiškėja. Autorius nesistengia skaitytojo suklaidinti ar vedžioti už nosies.

Antanas Šimkus, bernardinai.lt:
C. S. Lewiso  studijos Oksforde ir profesoriavimas literatūros srityje jam, matyt, labai pravertė pažįstant žmogaus psichologiją ir jo prisirišimą prie fix-idėjų. Labai nuoširdžiai ir taikliai aprašomi vienokie ar kitokie atvejai, kai šmėklos yra taip įstrigusios savo siaurų nuostatų rate, jog niekaip negali jų atsisakyti, netgi kai tai trukdo pradėti naują, šviesų gyvenimą.

2017 m. rugpjūčio 13 d., sekmadienis

Adolfo Bioy Casares „Morelio išradimas“

Šis Argentinos rašytojo fantastinis romanas išleistas 1940 metais Goodreads svetainėje įvertintas 11 tūkst. skaitytojų. 36% jų skyrė 5 balus, dar 38% skyrė 4 balus.

Atsiliepimai Lietuvoje:

Justinas Dižavičius:
„Morelio išradimo“ pasakotojas yra negyvenamoje saloje atsidūręs bevardis nuteistas bėglys. Jis paliko užrašus, pagal kuriuos parengtą knygą neva dabar mes ir skaitome. Užrašų turinys atskleidžia šio vyro, vertinančio netikėtai saloje atsiradusius žmones, minčių eigą. Beveik nieko nežinome apie pasakotojo praeitį, apie pasaulyje tuo metu vykstančius įvykius. Todėl skaitant galima justi izoliuotumą. Esame priklausomi nuo pasakotojo valios, patenkame į jo minčių pasaulį.

15min.lt:
Šią knygą aš pavadinčiau literatūriniu nuotykiu, į kurį rekomenduoju leistis tik patiems drąsiausiems, smalsiausiems ir kantriausiems skaitytojams, literatūros gurmanams, nes šiam kūriniui suvokti gali prireikti toli gražu ne vieno skaitymo, (gera žinia, kad bent pati knyga maža ir plona) kol atskiros teksto dalys, sakiniai, mintys lyg puzlio dalys ims dėliotis į vieną paveikslą, kol užkoduoti simboliai, idėjos ims atsiskleisti, atverdami vidines kūrinio prasmes.
aitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-adolfo-bioy-casareso-morelio-isradimas-literaturinis-nuotykis-drasiausiems-ir-smalsiausiems-286-776100
Šią knygą aš pavadinčiau literatūriniu nuotykiu, į kurį rekomenduoju leistis tik patiems drąsiausiems, smalsiausiems ir kantriausiems skaitytojams, literatūros gurmanams, nes šiam kūriniui suvokti gali prireikti toli gražu ne vieno skaitymo, (gera žinia, kad bent pati knyga maža ir plona) kol atskiros teksto dalys, sakiniai, mintys lyg puzlio dalys ims dėliotis į vieną paveikslą, kol užkoduoti simboliai, idėjos ims atsiskleisti, atverdami vidines kūrinio prasmes.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-adolfo-bioy-casareso-morelio-isradimas-literaturinis-nuotykis-drasiausiems-ir-smalsiausiems-286-77610aitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-adolfo-bioy-casareso-morelio-isradimas-literaturinis-nuotykis-drasiausiems-ir-smalsiausiems-286-776100
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-adolfo-bioy-casareso-morelio-isradimas-literaturinis-nuotykis-drasiausiems-ir-smalsiausiems-286-776100

2017 m. rugpjūčio 12 d., šeštadienis

Hannah Kent Paskutinės apeigos

Goodreads svetainėje romanas įvertintas beveik 53 tūkst. skaitytojų. Dažniausiai skiriamas balas - 4 (44%). 5 balus skyrė 31% žmonių.

Justinas Dižavičius:
Mano nuomone,  knyga tikrai gera, tačiau galiausiai šiek tiek nusivyliau. Galima buvo visą šią istoriją parašyti trumpiau, o dabar skaitymas prailgo. Pati istorija - stipri, labai patraukianti dėmesį. Mirties bausmė, nors didžiojoje dalyje Vakarų jau nebetaikoma arba taikoma labai retai, tačiau kelia daug aistrų.
Dėmesio centre atsiduria ne vien mirties bausmės paskyrimas, bet ir pati Islandija, skurdžiai gyvenantys jos žmonės. Vis tik atsižvelgus į tai, kad autorė romaną rašė pagal tikrus istorinius duomenis ir žmonių pasakojimus, pamaniau, kad būtų įdomiau, jei Hannah Kent būtų parašiusi istorinį tyrimą, dokumentinę knygą. Dabar gi, tokia romano forma, kokia yra, ne itin tinka šiai istorijai papasakoti. Romanas nėra itin nuoseklus, autorė tai daugiau dėmesio skiria pastoriui asistentui, tai Kornso šeimai, o po to staiga juos beveik pamiršta ir visą dėmesį skiria Agnes pasakojimui apie savo gyvenimą. Pabaiga vis tik pasirodė stipri: galima buvo parašyti romaną ar apysaką vien apie paskutines Agnes dienas, ir būtų kur kas stipriau.

Kastija:
Suprantu ir kodėl knyga tapo populiari: istorijos, sekso ir mirties viražai supinti ir atpinami lengvai, sklandžiai, neapsunkinant psichologiniais rakursais ar religiniais išvedžiojimais, veržliai ir nestrigdamas rutuliojamas siužetas. Protagonistės charakteris sukuriamas, bet neatskleidžiamas, jos metamorfozė parodyta paviršutiniškai – metamorfozė įvyko? – nors pradėta ir griebta tikrai nemažai...

Maištinga siela:
 Apskritai kalbant, tai lengvu, bet geru stiliumi parašyta puiki istorija, kurią gali skaityti tiek gurmanai, tiek populiariosios literatūros mėgėjai. Knyga kupina Islandijai būdingo klimato atšiaurumo, tačiau jie „nepersūdyti“, o kuo puikiausiai „įkrenta“ tarp veikėjų emocinių išgyvenimų ir užpildo turinį.

2017 m. rugpjūčio 10 d., ketvirtadienis

Danutė Kalinauskaitė "Nuotolinis būdas"

Kūrinį rasite paspaudę šią nuorodą - http://www.satenai.lt/2017/05/19/nuotolinis-budas/

Tai žaismingai papasakota istorija apie du vaikystės draugus. Sudaryta iš dviejų dalių. Pirmojoje matome epizodą, kaip berniukai pavagia pinigus iš senolės. Antrojoje - jie jau suaugę, teismo salėje, tačiau skirtingose barikadų pusėse.

Kuo šis tekstas svarbus ir įdomus?
Turtinga kalba, atkreipianti mūsų dėmesį į gyvą lietuvišką žodį. Apyjuodis humoras. Ir tas keistas, sunkiai apibūdinamas jausmas, kai gyvenimas mus suveda su tais pačiais žmonėmis visai skirtingomis aplinkybėmis. Ir tikrai, tam papasakoti reikia humoro jausmo, kad pasijuokti iš savo iliuzijų, kad susikursime tokį gyvenimą, kokio norime. Ir kai tai nepavyksta, imame jaustis, kad gyvenimas iš mūsų kažką pavogė. Štai išmintingi tekstai tuomet bando parodyti, kad, atvirkščiai, mes kažką laimėjome, išmokome naudingą pamoką. Šis Danutės Kalinauskaitės tekstas - ironiškas, todėl ne tiek pamokantis, kiek įžvalgus.

2017 m. rugpjūčio 9 d., trečiadienis

Kurt Vonnegut "Čempionų pusryčiai"

Romanas Goodreads svetainėje įvertintas beveik 187 tūkst. skaitytojų. Įdomu, kad tiek 4, tiek 5 balus skyrė vienodas procentas žmonių (37% - 38%).

Kokie atsiliepimai apie ją?

Justinas Dižavičius:
Aš, kaip didele dalimi amerikietiškos, vakarietiškos kultūros produktas, galėjau pasijuokti iš savęs, galėjau pasišaipyti iš savo rožinių svajonių, tikėjimo begaliniu progresu. "Kenksmingų cheminių medžiagų verčiamas, jis išsitraukė iš po pagalvio užtaisytą 38 kalibro revolverį ir įsikišo į burną. Revolveris buvo prietaisas, kurio vienintelė paskirtis - kiurdyti žmonių kūnus." (55 p.). Ponas Vonnegutas į skausmingą žmogiškos dvasinės kančios momentą sugeba pažvelgti pašaipiai, bet nesityčiodamas, panaikindamas bet kokį perteklinį tragizmą, kurio pilna mūsų sąmonėse. Tuo pačiu čia galime matyti žmonių progreso tikrąją prasmę ir galutinį tikslą - susinaikinimą

Knygoholikės užrašai:
Svarbiausia, kaip visada jo kūriniuose, ne rašymo stilius, o idėjos. Tik gal per daug užsiplėšė: ir narkomanija, ir rasizmas, ir aplinkos tarša, ir dar velniažinkas... Ir Amerikos visuomenės ironizavimas. Lengvai pasityčioja iš amerikiečių ir jų būdo. Lengva jam, jis gi netikras amerikietis - vokiečių kilmės.

Dina Sergijenko, Alfa.lt:
Iš tiesų čia dėmesį reikėtų kreipti ne į vėliavas, nupieštus obuolius, o į svarbiausias mintis, kurias pasako K. Vonnegutas, pats įeidamas į knygą kaip veikėjas. Nors iš tiesų jis knygoje ir vaidina patį save – žmogų-rašytoją, sugalvojusį visus veikėjus. Atidžiai skaitant ir kreipiant dėmesį ne tik į detales, kurios šiuo atveju čia yra viskas, ką daro Dveinas Huveris arba Kilgoras Trautas, jūs rasite autobiografinių rašytojo prisiminimų (pavyzdžiui, apie motinos savižudybę), daugybę priešiškų karui humanistinių minčių, užkoduotų tarsi veikėjų žodžiuose, tarsi nevykėlio rašytojo knygų puslapiuose.

Mažvydas Karalius, 15min.lt:
„Čempionų pusryčiuose“ K.Vonnegutas dar kartą parodo, kad jo stilius yra unikalus ir nenuspėjamas. Šį kartą kūrinį jis pateikia atskirais paragrafais, kuriuos sudaro nuo vieno žodžio iš kelių sakinių. Tai lyg vienos su kitomis surištos idėjos. Iš pradžių gali atrodyti, kad toks stilius gali varginti, tačiau taip nėra. Knyga lengvai „gliaudoma“.

2017 m. rugpjūčio 7 d., pirmadienis

Dan Brown "Inferno"

Nusprendžiau žvilgtelėti, kaip gi sekasi populiariajam Dan'ui Brown'ui.

Viena naujesnių jo knygų "Inferno", išleista 2013 metais, Goodreads svetainėje įvertinta 344 tūkst. skaitytojų. Dažniausias įvertinimas 4 balai (37%), taip pat daug kas vertino ir 5 balais (27%).

O štai ką kalba Lietuvos knygų apžvalgininkai...

Pegaso šnabždesys:
Kažkuo neapčiuopiamu šita knyga skyrėsi nuo kitų trijų. Žinoma, stilius ir gebėjimas vis stebinti išliko ir tai yra didžiausiais išskirtinis Browno knygų bruožas. Buvau išsigandusi, kad jau darosi nuspėjama, bet greitai gavau skambų antausį ir kardinaliai persigalvojau. Akivaizdžiai pirmiausia skyrėsi ir mane piktino jau baisiai atsibodęs amnezijos motyvas, greitai tapsiantis tarptautiniu filmų, knygų ir serialų mylėtojų keiksmažodžiu. Čia prasideda pirmas esminis skirtumas – Lengdonui teko ne tiek narplioti kitų mįsles, kiek stengtis įminti savąsias ir tik tada pereiti prie tikrojo galvosūkio, o tai vertė kiek abejoti jo jėgomis ir graužtis nagus dėl tokio beviltiškumo.

Audrius Ožalas:
Tačiau, nors viskas lyg ir parašyta pagal ne kartą patikrintą schemą, šį kartą D.Browno knyga nebeįtraukia taip, kaip anksčiau, o ir tempas šįkart pasirinktas lėtokas. Galbūt kaltas ir anksčiau minėtas autoriaus kartojimasis? O galbūt Dantės „Pragaro“ pasaulis nėra taip įtikinamai pavaizduotas kaip, tarkime, iliuminatai? Na, ir pabaigos kulminacija nėra ypatingai stipri.
Sniegena:
"Suprantu, kad ,,Angeluose ir demonuose" iliuminatų keršto katalikų bažnyčiai istorija bei ,,Da Vinčio kode"  savaip interpretuojama ,,Paskutinė vakarienė" ir Da Vinčio tamplieriška biografija didžiąja dalimi yra autoriaus išmislas, tačiau autorius pastebi ir akcentuoja detales, taip pat pateikia daug tikrų faktų, juos apipina fantazijom, mistifikuoja. Šias knygas man buvo įdomu skaityti, o perskaičius norėjau daugiau sužinoti apie tamplierius, iliuminatus, puoliau domėtis Da Vinčio biografija... Manau tokį poveikį šios knygos  turėjo ir kitiems skaitytojams.  Deja, to negaliu pasakyti apie ,,Inferno". Perskaičius ją tikrai nepuoliau ieškoti  Dantės ,,Pragaro", net pagalvojau, kad Dantės šioje knygoje buvo mažokai..."

Knygų palėpė:
Jau knygos viduryje imi save pagauti, kad ima žiovulys ir mintys, kaip čia pabaigti knygą. Įsivaizduojate – skaitant D.Browną, kuris, kaip bežiūrėtume, bent jau dėmesį tikrai visuomet sugebėdavo prikaustyti. Šablonų ir klišių čia tiesiog knibžda, o herojai tokie nuspėjami, kad net nekyla intriga galvojant, kas bus paskui. Negelbsti net ir Dantė, kurio „Pragaras“ čia narstomas po kaulelį, – ir tai tampa nuobodu. Na, o pabaiga priverčia kone juoktis – jūs čia rimtai, rašytojau?

2017 m. rugpjūčio 6 d., sekmadienis

Jessie Burton "Miniatiūristas"

Goodreads svetainėje romanas įvertintas daugiau nei 72 tūkst. skaitytojų. Dažniausias įvertinimas - 4 balai (36%), taip pat daug kas skyrė 3 balus (31%).

kąskaityti.lt apie knygą rašo:
"Viskas daug paprasčiau, nei tikėjausi. Toks tvarkingas visa ko kratinys: šiek tiek istorijos, šiek tiek mistikos, emocijų, paslapčių, nutylėjimų, netgi šiek tiek detektyvo, dar emocijų. Bet ramiai ir santūriai. Patiko."

Šiukšlynėlis:
"Istorija pasirodė labai savotiška. Visų pirma, tai nežinau ar esu skaičiusi knygą, kuri vyktų 17-to amžiaus Amsterdame, tad aplinka savotiškai įdomi. Visos tos gildijos, kanalai, pirkliai ir vietiniai įstatymai. Autorius mus įmeta į tokią keistą vietą, kurioje labai feminizmo užuomazgos, homoseksualumo bei rasizmo problemos kažkaip visai nestebina."

Kitty Writer:
"Nors knygos pavadinimas sako ką kita, iš tikrųjų pagrindinis dėmesys knygoje skiriamas veikėjams, jų gyvenimams, problemoms ir paslaptims. Autorė taip ir neatskleidžia, kas yra paslaptingoji Miniatiūristė, tad nesitikėkite atsakymų į visus savo klausimus. Tačiau tiems, kurie mėgsta kurti teorijas ir sprendimų ieškoti savo vaizduotėje, ši knyga tikrai paliks gerą įspūdį."

Knygų dama:
"Skaitant knygą, kartais net pačiai šiurpuliukai nubėgdavo. Knyga be galo mistiška, magiška. Labai greitai įtraukia ir prikausto dėmesį. Mano galva, tai puiki knyga lietuviškai vasarai. Nors romanas ir nėra sudėtingas ar verčiantis giliai mąstyti, jis visiškai netiktų paplūdimio skaitiniams."

Pegaso šnabždesys:
"Paprastai tuščia galva perskaičius reiškia, kad buvo labai gerai. Šį kartą – nežinau. Buvo tikrai gerai, bet abejoju ar šis romanas toks įstabus, kad ilgam įsirėžtų į atmintį ir nepaleistų."

2017 m. liepos 31 d., pirmadienis

Jaume Cabré ,,Prisipažįstu"

Romanas pasaulį išvydo 2011 metais. Goodreads svetainėje jį jau įvertino 2375 skaitytojai. 58% skyrė aukščiausią 5 balų vertinimą.

Buvau paėmęs šią knygą iš bibliotekos, tačiau dėl gyvenimiškų aplinkybių grąžinau nebaigęs jos skaityti, tačiau su viltimi sugrįžti vėliau. Kiekvieną kartą vos prisėdęs prie jos skaitymo patirdavau su niekuo nepalyginamą ir retą puikios knygos skaitymo malonumą.

Maištinga siela kalba, kaip knyga parašyta:
J. Cabre išlaiko tradicinio sakinio stilistiką ir savo literatūrinę idėją formuoja ne tiek į paties sakinio manieringumą ir puošnumą, bet į kūrinio struktūros sudėtingumą, kuris primena istorinį šimtmečių labirintą po svarbius Europos tautoms įvykius, pvz., inkvizicijos laikotarpis, žydų holokaustas, Ispanijoje Franko valdymo laikotarpis, Viduramžių vienuolių ordinų gyvenimas ir t. t. Stipriai visame šitame sluoksniuotame istorinėje atodangoje veikia Storiono smuikas, kuris tampa esminiu viso pasakoji simboliniu raktu.

Jurga Mandrijauskaitė apie emocijas skaitant:
Žavi ir tai, jog liūdnos, jautrios istorijos (apie kraupius medicininius eksperimentus „vardan mokslo“ su vaikais ar dvasininko prievartaujamą moterį, žydų šeimą grubiai ištremtą iš namų per septynmetės dukros gimtadienį ir kt.), kurių čia netrūksta, turi atsvarą – humorą, ironiją (pavyzdžiui, be Adriano nematomų patarėjų, šerifo Karsono iš Roklando ir arapahų didžiojo vado Juodojo Erelio šmaikščių konsultacijų, romanas būtų daug slogesnis).

Ką skaityti? apie skaitymo procesą:
Ta knyga tampa tavo gyvenimu. Lėtu, kasdienės skaitymo valandėlės pasigardžiavimu. Nes tuo pačiu metu skaityti ką nors kitą – neįmanoma. Kuo nors kitu užsiimti – taip. Nes jos neprarysi vienu ar keliais prisėdimais, net jeigu moki skaityti ypač greitai. Greitis – nebesvarbu. Tiesiog niekur nenuskubėsi. Šeima garantuotai neliks alkana, namai bus sutvarkyti, o šuo – pavedžiotas. Knyga nesujauks jūsų kasdienybės.

Ir dar trumpai Rašliava:
Likau sužavėta. Ir nors knygos apimtis iš pradžių šiek tiek gąsdino (784psl.), bet su pasimėgavimu perskaičiau per dvi savaites. Knyga neeilinė, o ir rašymo stilius užkabina akį.

2017 m. liepos 26 d., trečiadienis

Jo Nesbo Sniego senis

Ne, tai nėra aukščiausiu balu Goodreads svetainėje įvertintas Jo Nesbo romanas. Beveik. Dažniausias skaitytojų skiriamas balas - 4 (43%), vidurkis 4,04. Ir visgi daug kas mano, kad jis geriausias, pvz., Knygų dama sako:
Be ilgesnių ditirambų – geriausias Nesbo kūrinys. O ypač man, mėgstančiai siaubo žanrą – „Sniego senis“ buvo tikras saldainiukas. Siaubo, įtampos, nenuspėjamų dalykų – čia nors vežimu vežk. Vietomis skaitydama taip įsijausdavau ir įsitempdavau, jog šokčiodavau nuo menkiausio garselio aplink. 

Aš pats jį įvertinau 3 balais iš 5, tai reiškia, kad romanas man patiko, gal ir labai patiko, tačiau... O bet tačiau, pabaiga kiek sugadino įspūdį, būtent su tuo dideliu sniego seniu, kas skaitė, tas žino. Ne, man visa ta scena buvo neįtikinanti, per daug nerealistinė, pernelyg viskas čia gražiai susiklostė. Jei taip būtų padaryta realiame gyvenime, viskas būtų baigęsi kur kas greičiau ir bjauriau.

Šiaip ar taip, knygą tikrai galima rekomenduoti, puikus trileris. 

O Knygų lentyna sako:
Tai – puikus detektyvas. Keletą kartų pajutęs, kad artėjama prie aklavietės ir netrukus turėtų įvykti lūžis, mėginau įsivaizduoti, ką pats sugalvočiau autoriaus vietoje. Kokiu keliu pasukčiau. Kaip pratęsčiau įtampą ir išlaikyčiau susidomėjimą. Deja, galva būdavo tuščia ir nepajėgi sukurti kažką tokio, kas išlaikyti ankstesnį tempą ir norą versti vieną puslapį po kito. Skaitydamas tokią knygą pasiduodi ir supranti, kad daug geriau mėgautis literatūra negu mėginti su ja kovoti.

2017 m. liepos 23 d., sekmadienis

Charlotte Brontë „Džeinė Eir“

Pasak šaltinių Šarlotė Brontė gimė 1816 metais, taigi pernai buvo 200 - osios gimimo metinės. „Džeinė Eir“ - geriausiai žinomas jos kūrinys. Goodreads svetainėje įvertintas 1 milj. 283 tūkstančių skaitytojų. Aukščiausią 5 balų įvertinimą jam skyrė 44 %.

Mes skaitom knygas:
Mane, kaip labiau mėgstančią XXa. literatūrą, visgi sužavėjo šis kūrinys visapusiškai. Gal kai kurios vietos buvo per daug ištemptos, bet jos tikrai netrukdo. Šioje knygoje buvo ir šilto ir šalto, ir kritimų, ir pakilimų. Visko. Kai, rodės, jog artėja laiminga arba ne pabaiga, vis kas nors nutikdavo ir pratęsdavo šią istoriją. Tai vienas iš skirtumų su šiuolaikine literatūra, kurios pabaigą galima nuspėti jau pradžioje.

Knygų lizdas:
Kartais tikėdamasi su klasikiniu kūriniu praleisti puikų laiką po šiuolaikinių knygų skaitymo maratono, staiga netikėtai patenku į šaltą dušą. Tuo literatūros klasika mane taip žavi. Nes kad ir kaip gerai morališkai pasiruoščiau klasikinių kūrinių pažinimui, mane vėl ir vėl nustebina sakinių sudėtingumas, santykių tarp veikėjų subtilumas, jaučiama stipri religijos įtaka. Galiausiai, nors “Džeinė Eir” mano sklandžiam ir greitam skaitymo ritmui vis kaišiojo koją, o vieną kartą net privertė užmigti (tikra tiesa!), vis tiek rekomenduoju šį romaną.

Pegaso šnabždesys:
Žinant mano meilę aprašomiems laikams ir Austen istorijoms paradoksalu, bet jokių gilių jausmų man šis romanas nesukėlė.  Įdomi istorija, gana gerai susiskaitė, bet pati Džeinė ir istorijos vingiai vietomis rimtai erzino, ir tik baigusi knygą ir išanalizavusi savo emocijas, nusprendžiau, kad knyga gal ir nieko, bet jau tikrai ne man.

Aš skaitau:
Iš vienos pusės, mane erzina to laikmečio manieros, kalba, vyro ir moters bendravimas, bet iš kitos pusės ir žavi, vis dar nesu atsakiusi į klausimą, kiek man tai patinka. Nes pats knygos rašymo stilius labai patiko, skaitydama taip ir mačiau: 19 amžių, sukneles, arbatą porcelianiniuose puodeliuose.

Knygos mano gyvenime:
Pirmą kartą šią knygą aš atrodau dar būdama dešimtokė. Ji mane taip apžavėjo ir užkerėjo, kad tuo metu ją "ryte surijau" per du vakarus ir paliko man neišdildomą įspūdį. Taigi nuo to karto aš vis grįžtu ir grįžtu prie šios knygos. Kai pasiilgstu jausmų ir romantikos, gražios ir senosios kalbos, ši knyga nepakeičiama (bent jau man). Turinys jau pažįstamas iki skausmo, bet kiekvieną kartą skaitant ją naujai aš kažką atrandu, kažką įgaunu, užplūsta skirtingi jausmai, kai ką pastebiu.

Skaitantys skaitantiems:
Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau šį kūrinį. Man tikrai patiko, na ir anotacija gana teisinga - tai tikrai ne banali meilės istorija. Jau pačioje pradžioje susižavėjau Džeinės personažu - lyg ir gera, mandagi mergina, bet turinti maištautojo sielą, kuri ypač pasireiškia, jei susiduria su neteisybe.

Laimės paieškos rožiniam mieste
Geriausiu rodikliu, įrodančiu, kad kūrinys pasiekė giliau nei tik mano akių vyzdžiai, manau esant siužeto įsiskverbimą į mano sapnus. Romanovų caraitį sapnavau, dabar gi Džeinės Eir gyvenimo motyvas naktį mane aplankė. Žavu!

2017 m. liepos 20 d., ketvirtadienis

Mario Vargas Llosa „Penki kampai“

Peru rašytojo romanas išleistas 2016 metų kovą. Goodreads svetainėje jau įvertintas 1790 skaitytojų, iš jų daugiausiai skyrė 3 balus (34%) ir 4 balus (32%).


Knygų lentyna:
Tai jau antroji mano skaitoma M. V. Lloso knyga, tačiau kaip ir pirmoji, šis romanas taip pat pasižymi aiškiai išreikštu siužetu. Čia nėra betikslio vandens maišymo ar smėlio sijojimo, kai tekstas kuriamas tik dėl masės. Šiuo atveju tekstas – tarsi žemėlapis ir kiekviena pastraipa jam reikalinga kaip gatvė, kurią reikia įsidėmėti ir prisiminti, kad žinotum iš kur atėjai ir kur eini. Tuo pačiu šis žemėlapis kuria įspūdį, kad aprašomas siužetas galėtų būti realus. O jeigu galėtų, vadinasi, toks ir yra.

Donatas Puslys:
Paties M. Vargas Llosa knyga puikiai atspindi šiandienės visuomenės negalavimus. Tiesa, perskaičius vis dėlto lieka klausimas, o kurios gi jų nebuvo žinomos? Šiuo atžvilgiu knygoje nieko naujo nėra. Svarbiausias, kaip jau ir minėjau, akcentas yra tas, kad atgimimas, problemų sprendimas turi prasidėti ne žvilgčiojant kažkur aukštyn į elitą, kuris yra pagraužtas tų pačių problemų, o imantis atsakomybės pačiam keisti situaciją neužmirštant, jog pirmiausia privalai pasikeisti tu pats.

Mano knygų pasaulis:
Visgi romanas nepaliko įspūdžio. Jau pradžioje kliuvo kai kurie dirbtinai skambėję dialogai. Tačiau į tai dar numojau ranka, nes galbūt tai tiesiog savotiškas rašymo stilius. Nemenka problema pasirodė tai, kad keturi pagrindiniai veikėjai yra visiškai plokšti, niekuo neišsiskiriantys, toks jausmas, kad vardai – vienintelė skiriamoji jų savybė. Žinoma, po bruožą, kuris jiems būdingas, yra nurodoma, tačiau norėjosi žymiai ryškesnių personažų, tokių, apie kuriuos užbaigus knygą būtų galima papasakoti, nes dabar tik po sakinį teišspausčiau geriausiu atveju.

2017 m. liepos 19 d., trečiadienis

Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“

Romanas išleistas 2016 metų sausį. Prancūzijoje tapo bestseleriu. Tai matyt ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis išleistas Lietuvoje. Goodreads svetainėje įvertintas 1263 skaitytojų. Net 37% jų skyrė aukščiausią 5 balų įvertinimą. Dar 35% skyrė 4 balus.

Lietuvoje kol kas jis vertinamas gana santūriai. Galbūt čia atsiskleidžia kultūriniai Lietuvos ir Prancūzijos skirtumai.
Knyga bandoma sudominti pristatant rašytoją kaip savotišką nevykėlį, keistuolį: „Prieš sukurdamas šį romaną Olivier Bourdeaut patyrė nesėkmę, rodos, visose gyvenimo srityse. Jį išmetė iš mokyklos, jis nesėkmingai dirbo įvairius atsitiktinius darbus, vėliau tapo bedarbiu.“  Sakyčiau ne visai vykęs bandymas.

Jūratė Čerškutė:
„Belaukiant Bodžanglio – įtraukiantis, pagaulus ir smagaus skaitymo pasakojimas, pasakantis šį tą daugiau, negu liudija jo grakštūs pokštai ir gyvenimo eklektika. Tai tobulas vaistas, gydantis visuomenę nuo reakcijų į psichikos ligas“.

Audrius Ožalas:
Šis romanas palieka šviesaus liūdesio nuotaiką. Ją galėčiau apibūdinti tarsi besiartinančio rudens brizą – švelniai užgriebiantį, tačiau ilgam neužsilaikantį. Taip ir „Belaukiant Bodžanglio“ – knyga apgaubia savita atmosfera, tačiau netrukus supranti, kad tas knygos sukeltas svaigulys jau išsisklaidęs, kažkur nuslydęs paviršiumi, labai giliai taip ir neužkabinęs. Autorius sukūrė pasakojimą, mokantį mus, kad galbūt neverta gyvenimo priimti labai rimtai, kad šventės jame yra daugiau nei mes matome. Tačiau, kaip ir su visomis šventėmis, jos pasibaigia.

„Mano knygų pasaulis“ apžvalga:
...didžiulė meilė, kuri skatina daryti viską, kad tik kitas jaustųsi puikiai, kad tik kartu būtų galima išgyventi visą beprotybę, pasiduoti tai akimirkai ir nenustoti žaisti pagal susikurtas taisykles, kad ir kaip nelengva būtų, o kur dar noras bei tikėjimas, kad visa tai tęstųsi amžinai. Visa toji beprotybė, atsisakymas gyventi pagal normas itin tiko tragiškai istorijai, kurios pabaiga buvo būtent tokia, kokia ir tegalėjo būti ir kokios buvo galima tikėtis. Bet net ir tokiu atveju skaitydama romano baigtį tepavarčiau akis, o pati istorija, kad ir greitai perskaitoma, skaitymo malonumo nesukėlė ar kažko, kas užsiliktų (nuotaika, siužeto fragmentas ar kt.) ir vis suktųsi galvoje, nepaliko.

2017 m. liepos 18 d., antradienis

Sofi Oksanen "Norma"

Romanas išleistas 2015 metų rugsėjį. Lietuvoje pasirodė šiais metais ir kol kas nesulaukė didelio susidomėjimo. Goodreads svetainėje jį įvertino 886 skaitytojai. Dažniausias įvertinimas - 3 balai (42% įvertinimų).

Justinas Dižavičius:
Šįkart rašytoja išbandė savo jėgas magiškojo realizmo žanre. Čia galima įžvelgti ir pastangas kurti paslaptingą atmosferą, detektyvinį siužetą, šeimos, arba tiksliau, mamos ir dukters, dramą, ir galiausiai kriminalinio pasaulio kūrimo elementus. Kaip ir sakoma knygos nugarėlėje, istorija sukasi apie tamsius grožio verslo ir surogatinės motinystės užkaborius. Vis dėlto, negaliu pasakyti, kad autorės sukurtas pasaulis mane įtraukė, ar privertė susirūpinti knygoje liečiamomis socialinėmis
problemomis. Manau, taip atsitiko daugiausiai dėl to, kad istorijai pritrūko gylio. Rašytojos
sumanymas sujungti skirtingus žanrus įdomus, tačiau panašu, kad tai jai tai buvo per didelis
įššūkis. Pirma, magiškojo realizmo čia nėra tiek jau daug ir didžiąją veiksmo dalį jis lieka tik
kaip pasakojimo fonas. O antra, kuriamas pasaulis atrodo neišplėtotas. Keliose knygos
vietose užsimenama apie istorines ir socialines posovietinių šalių problemas, šiuo atveju dėl
turtinės nelygybės suaktyvėjusio neteisėto žmonių išnaudojimo. Tačiau savo įžvalgų autorė
neplėtoja, todėl pasaulis, kuriame veikia sukurti personažai, galiausiai atrodo tarsi dėlionė su
trūkstamomis detalėmis.
Daugiau rasite video - http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-07-04-sofi-oksanen-pilietiskumas-gali-buti-pavyzdys-ir-musu-kurejams/161348

2017 m. liepos 17 d., pirmadienis

Leïla Slimani „Lopšinė“

Leïla Slimani "Lopšinė"
Knyga išleista 2016 metų rupgjūtį. Goodreads svetainėje ją jau įvertino 1722 žmonės. Dažniausias vertinimas - 4 balai iš 5 (42 %). Beveik tiek pat skaitytojų vertino knygą 5 ir 3 balais (23%, 25%).

Jurga Mandrijauskaitė:
„Lopšinės“ didžiausias ypatingumas yra tas, jog iš tiesų Slimani rašo apie tuos motinystės aspektus, apie kuriuos daugelis vengia kalbėti. Autorė didesnį dėmesį teikia ne banaliai motinystės džiaugsmo pusei, o tam, ką ji atima iš moters. Kai kurie knygos herojų pareiškimai pernelyg atviri ir provokuojantys diskusijai, todėl knyga tikrai neleis nuobodžiauti...

Mano knygų pasaulis:
Būna, kai teigiama, kad neįdomu skaityti žinant pabaigą, pati tą irgi sakydavau, tikiu, kad tai gali būti ypač svarbu detektyvus skaitantiems, nes ten neretai būna svarbiausia, kas, kaip, kodėl, bet jau kurį laiką pastebiu, kad tuo atveju, jei knyga gerai, įtraukiančiai parašyta, jau pradžioje pateikti veikėjų likimai ar iš aplinkinių sužinota pabaiga man dažniausiai nė kiek netrukdo įsitraukti. Taip pat buvo ir skaitant „Lopšinę“. Nors jau žinojau finalą, pamažu auganti įtampa jautėsi kone viso kūrinio metu.

Maištinga siela:
Knyga, manau, taps viena įsimintiniausių šios vasaros knygų, kurioje yra viskas, ko reikia gerai literatūrai: istorija, aštri problema, charakteris, už teksto likęs moralas, kurį dažniausiai išreiškiame posakiu „verčia susimąstyti“, efektyvi kalbinė raiška ir psichologinė įtampa. To po ilgų epinių su romantizmo prieskoniais romanų buvau išsiilgęs kaip peržiemojęs arklys šviežios žolės.

Jūratė Čerškutė:
Ar išties tai tik romanas apie šeimos ir jai dirbančios auklės santykius? Ne, tai romanas apie ryšius ir įtampas tarp visų šeimos narių. Apie suaugusiųjų santykį tarpusavyje ir suaugusiųjų santykį su vaikais. Pirmojo santykio išklotinę liudija atostogų scena, Miriam, Polio ir Luizos vakarienės epizodas: „Girtumas išlaisvina juos iš susitvenkusių baimių, iš įtampų, kurias įteigia jiems jų palikuonys: tarp vyro ir žmonos, tarp motinos ir auklės.“ (p. 73)

2017 m. liepos 11 d., antradienis

J.-M. G. Le Clézio "Auksinė žuvelė"

Jean-Marie G. Le Clézio "Auksinė žuvelė"

Knyga išleista 1997 metais. Goodreads svetainėje ją yra įvertinę 574 skaitytojai. Dažniausi vertinimai: 3 (34%) balai ir 4 balai (30 %).

Justinas Dižavičius:

Perskaičius "Dykumą" norėjosi pažiūrėti, ką šis rašytojas sugeba dar. Taigi pagaliau perskaičiau dar vieną jo knygą. Ir ko gero galima sakyti, kad tai yra paprastesnis, prieinamesnis "Dykumos" variantas. Ne, nėra taip, kad rašytojas atkartotų tai, ką jau rašė anksčiau. Tačiau pagrindiniai elementai tie patys: nuo savo šaknų atskirta afrikietė mergaitė, kelionė iš trečiojo pasaulio šalies į turtingą Vakarų kultūros pasaulį, galiausiai sugrįžimas prie savo šaknų jau tapus stipresnei ir geriau save pažįstančiai. Taigi rinkitės: tie, kas nori geros, paprastai, lengva ranka parašytos knygos - imkite "Auksinę žuvelę", tie, kas nori iššūkio, keliaukite į "Dykumą".

Indrė Audenytė (Šiaurės Atėnai):

Lailos istorija – tai dviejų kultūrų kolizijos metafora; Vakarai imigrantus mato kaip žaisliukus, su kuriais galima nesiskaityti. Imigrantų gyvenimas atrodo sudėtingas, tačiau jokio patoso knygoje nėra – veikiau ramus kalbėjimas apie rupią kasdienybę, kurios nuolatinis palydovas skausmas tampa banaliai įprastas. Pasakojimas neleidžia nuobodžiauti – siužeto linija vingri, tačiau dėl to nukenčia prasmė: knygoje yra nemažai antraeilių personažų, kurių istorijos paviršutiniškos, stereotipinės, o pačios Lailos nuotykiai – it pasakos ir serialo lydinys.

Taip pat rekomenduoju Kastijos blogo apžvalgą „Auksinė žuvelė” — akivaizdu, ne pati geriausia Le Clezio knyga, nelabai aišku, kodėl būtent ją pasirinko leidėjai, supažindinant su šiuo rašytoju, bet iš pradžių netgi šokiruojanti paprastumu ir, net nežinau, kaip įvardinti — elementarumu? tarsi  žiūrėtum eilinę įprasto serialo seriją — nuo Paryžiaus pasakojimo tiesiog įtraukia: neįprastumu, paslaptimis, tuo pačiu paprastumu, marginalinio gyvenimo aprašymais ir traukia skaityti toliau, sužinoti istorijos eigą, nors pabaiga nujaučiama — pasakos tipo.

2017 m. birželio 6 d., antradienis

Graham Greene "Monsinjoras Kichotas"

Manau, kad pasakoti istoriją antrą kartą galima dviem būdais: pakartojant ją ir taip siekiant
finansinės naudos iš jau žinomo pavadinimo, arba pasakoti istoriją nauju būdu. Graham
Greene daro būtent taip: Don Kichotas šįkart yra katalikų dvasininkas, jo bendražygis
Sančas - tikintis komunistiniu rojumi miestelio meras, o vietoje kuino Rosinanto paskutinius
savo metelius traukiantis Seat modelio automobilis.
Beje, yra ir ketvirtasis veikėjas, kuris lydi šią trijulę beveik visą laiką - tai vynas. Tiesa ta, kad
iš pradžių tai mane šiek tiek trikdė, juk norint visą šią kelionę galima nurašyti girtaujančių
kunigo ir komunisto kvailystėms. Rodos, du kartus romane netgi stebimasi, kad Servanteso
Don Kichotas į vyną žiūri skeptiškai dėl riterio garbės kodekso. Citata iš knygos: “Don
Kichotas dažnai apsistodavo užeigose, net keturis nuotykius turėjo smuklėje, tačiau niekur
neužsiminta, kad būtų išgėręs bent vieną stiklą” (p. 150). Bet ne, toli gražu nereikia į šį
romaną žiūrėti pernelyg rimtai. Manau, kad čia puikiai dera rimtas ir humoristinis pasakojimo
tonas.

2017 m. gegužės 31 d., trečiadienis

Mary Shelley „Frankenšteinas“

Pirmiausiai rekomenduoju Eglės Kačkutės tekstą „Šiaurės Atėnuose“ "Metai be vasaros – vasara su „Frankenšteinu“ . Jame rašoma ir apie šio kūrinio atsiradimo istoriją: "Kadangi Shelley namelyje buvo ankšta ir drėgna, kompanija rinkdavosi erdvioje Diodati viloje, kur, žinoma, daug skaitė, rašė ir kalbėjosi. Itin svarbiu diskusijų objektu tą vasarą tapo iš vokiečių į prancūzų kalbą išverstas apsakymų apie vaiduoklius rinkinys „Fantasmagoriana“. Jo įkvėpti jaunuoliai surengė siaubo pasakojimų konkursą, jį laimėjo Mary sukurta istorija „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ – pirmoji šiuolaikinės mokslinės fantastikos knyga."

Skaičiau „Frankenšteiną“ šių metų sausio mėnesį, tad jau šiek tiek primiršau. Bet vis vien noriu įtraukti įrašą į šį tinklaraštį. Manau, kad kūrinys išlaikė laiko išbandymą ir tebėra aktualus savo idėjomis, temomis, kurios daugiausiai sukasi apie neapgalvotos žmogaus mokslinės veiklos padarinius, žmogaus aklumą, kuomet pasiduoda emocijoms, sunkumus pasirinkti tarp asmeninių tikslų ir šeimos. Pagrindinis veikėjas Viktoras Frankenšteinas yra gabus, protingas jaunuolis, aistringai atsidavęs mokslui, ir dėka savo atsidavimo įminęs gyvybės paslaptį, tačiau vėliau dėl to pasigailėjęs. Jis sukuria žmogų-pabaisą, jaučiančią ir trokštančią bendravimo, tačiau žmonės jos bijo ir atstumia, todėl galiausiai pabaisa užsidega neapykanta visiems, o labiausiai savo kūrėjui.

Pirmieji du knygos trečdaliai mane įtraukė savo gyvybingumu ir aistringu pasakojimu. Tačiau pabaigoje intriga kažkaip išsisėmė ir skaitymas prailgo. Kaip bebūtų, knyga man labai patiko, ir džiaugiuosi, kad dabar geriau suprantu, kodėl ji įkvėpė tiek daug kitų kūrėjų.

2017 m. gegužės 28 d., sekmadienis

Undinės Radzevičiūtės kraujas mėlynas

Ką gi, perskaičiau visas Undinės Radzevičiūtės knygas. Ir ką aš manau apie naujausią jos romaną ,,Kraujas mėlynas"? Ogi manau, kad tai tikrai geras romanas. Taip, istoriniai romanai dabar ant bangos, tiesą sakant, ir pati Undinė ant bangos, bet esmė tame, kad knyga parašyta labai gerai: pirma - su humoru, antra - atliktas darbas - tyrinėta Livonijos ordino veikla, trečia - intrigos, intrigos, intrigos, t.y. nepamirštama, kad skaityti turi būti tiesiog įdomu. Nesu šios rašytojos ar istorinių romanų fanas, taigi rekomenduoju šią knygą tikrai ne iš aklos meilės, bet stengiuosi būti objektyvus. Manau, kad tai viena geriausių jos knygų, nuo kurios tikrai galima pradėti pažintį su šia rašytoja, jei kartais dar nesate skaitę jos kūrybos.

Turiu ir šiokių tokių nusiskundimų. Perskaičius visas knygas aiškiai matyti rašytojos polinkis kartoti ilgus personažų vardus, ypač "Žuvyse ir drakonuose" ir čia "Kraujyje mėlyname". Būtent šiame romane tai mane erzino, anksčiau gal dar bandžiau tai pateisinti, o gal ir visai tiko prie bendro stiliaus. Čia manau tai jau nebetinka, ilgiausi vardai ir pavardės kiek apsunkina skaitymą, atrodo pretenzingai.
Kitas nusiskundimas - kad šiame romane beveik neskiriama dėmesio moterų vaidmeniui visose tose politinėse intrigose. Tai labai ,,vyriška" knyga. Nemanau, kad tai labai vykęs rašytojos sprendimas, nes ir pačioje knygoje lyg ir užsimenama, kad moterys gali daryti nemažą įtaką tam, kas vyksta. Manau, kad romanas galėjo būti visavertiškesnis.

Čia galite rasti pilną mano nuomonę apie šį ir ankstesnį rašytojos romaną 180:
http://www.satenai.lt/2017/05/19/undines-radzeviciutes-kuryba-iii-parduoti-knyga/

2017 m. gegužės 26 d., penktadienis

Jo Nesbo ,,Kraujas ant sniego"

,,Snaigės tarsi medvilnės pūkai šoko gatvės žibinto šviesoje" (p. 5)

,,Kraujas ant sniego" - kiek neįprasta kriminalinė literatūra. Čia gana didelę dalį užima ne veiksmas, o pagrindinio herojaus - samdomo žudiko Ulavo vidinis pasaulis. Tiesa, pabaigoje rasime ir ganėtinai efektyvią susišaudymo sceną.

Panašu, kad Jo Nesbo su šia knyga nusprendė surizikuoti ir rašyti taip, kaip jam norisi. Nors greičiausiai jis taip darė visada. Keistas rašytojas, mėgsta kraštutinumus - rašo vaikų literatūrą ir kriminalinius romanus. Be to, dauguma jo romanų stori, o šįkart labai plona, trumpa knygutė.

Rašytojui jau pavyko sukurti naują kriminalinės literatūros kultinį personažą - Harį Hūlę. Galbūt ir čia jis pabandė padaryti kai ką panašaus su Ulavu, nes jis nestandartinis žudikas, nors ir neišsilavinęs, bet turi poetišką ir naivią prigimtį. Su tuo buvo sunku apsiprasti, nes atrodo, šis vyras kupinas prieštaravimų. O kaip tokiai trumpai knygutei, to turbūt buvo per daug.

Nieko stebuklingo imant šią knygą tikėtis neverta, bet jei mėgstate kriminalinę literatūrą, tai gali būti visai neblogas pasirinkimas skaitymo paįvairinimui.

2017 m. gegužės 22 d., pirmadienis

Laura Sintija Černiauskaitė "Liučė čiuožia". Pirmos mintys

Rinkinyje apysaka "Penkiolikmetė", apsakymas "Darling, jis vilki mano paltą" ir trys pjesės. Būtų smagu pamatyti ir spektaklius, bet ką darysi.

Didesnį įspūdį paliko būtent pirmi du prozos tekstai. "Penkiolikmetė" puikiai atskleidžia jautrų paauglės merginos brandos laikotarpį. Tai daro gyvai, drąsiai, pasakojimo tonas kartais svajingas, bet dažniausiai psichologinis. Autorė neprovokuodama pasakoja ir apie merginos potraukį merginai, buvo labai įdomu bene pirmą kartą apie tai skaityti protingai parašytą prozos tekstą.

"Darling..." - smagi, humoristinė, ne visai švanki ir gana gudriai, iš skirtingų perspektyvų papasakota istorija: "Kai jos plaikstosi po ar virš tavęs kaip vėliavos, dievaži imi laikyti save kietu kotu!" (p. 84).

Pjesės: 1) Liučė čiuožia - apie poros santykius. Su sveika doze humoro, gyvais pokalbiais, dialogai įtikinami: taip tikrai žmonės kalba. Vis tik mano nuomone kai kurių scenų nereikėtų, arba jas reiktų geriau apgalvoti.
 2) Pjesė trims moterims ir Liudviko lavonui - patiko mažiausiai, nes pasirodė viskas gana suvelta. Na iš esmės tai lengva humoristinė pjesė, tad kai kam tikrai patiks. Vis tik man čia per daug painiavos, pvz., prie humoristinio tono visai netinka invalido vežimėlyje sėdinti moteris (pasmaugta?) su šiukšlių maišu ant galvos.
3) Išlaisvinkit auksinį kumeliuką - mano nuomone, geriausia iš trijų, priminė pirmosios Černiauskaitės knygos istorijas su magiškojo realizmo užuominomis. Tai taip pat humoristinė istorija, ir ją labiausiai norėčiau pamatyti kaip spektaklį. Esu įsitikinęs, kad linksmai praleisčiau laiką!

2017 m. gegužės 20 d., šeštadienis

Nerijus Cibulskas "Archeologija": eilėraščiai

Atkreipiau dėmesį į Nerijaus Cibulsko pavardę skaitydamas žurnalą "Valstybė". Ten jis ruošia trumpas knygų apžvalgas. Panūdau daugiau sužinoti apie jį. Taigi ne tiek dėl poezijos, kiek dėl bendro išprusimo: kas yra kas Lietuvoje?

O dabar apie pačią knygutę. Viršelyje matome vabzdžio sparnus, ratus, dalį medžio. Taip pat raudonos spalvos nuoplaišas. Lengva nebus. Kadangi man patinka analizuoti viršelius, tai ir pradedu nuo jo.
Tad ką gi čia iš esmės matome? Sluoksnius, persidengimus, fragmentus, pvz.: "Nešuosi jūros fragmentą - suglamžytą dušo užuolaidą." (p. 20)

Tiesa, mažas iš to malonumas. O mes gi pripratę, kad knygos, kaip ir beveik visa kita, duotų mums kažkokį tai pasitenkinimo jausmą. Ypač pabaigoje: kad viskas paaiškėtų. O čia priešpaskutinis eilėraštis tarsi tyčia - "Enigma"(mįslė).
Lengva nebus. Kaip ir gyvenime, daug kas skundžiasi - sunku. Todėl skaityti poeziją palieka sunkumų kilnotojams. Arba archeologams, nes šie mėgsta knaisiotis, ieškoti nuskilusios šv. Gralio ąselės. Gal ir aš, trys keturiose, toks tapsiu.

Vaikystės prisiminimų epizodai. O ar daugiau gali būti? Proza juk net neslepia, kad prikuria, kad meluoja, kad pasitelkia fantaziją. Ir tai daro dėl mūsų skaitymo malonumo. O poezija matyt arčiau tiesos?.. Nors ir kokia žiauri tiesa kartais bebūtų: "rikiuosimės suklastotais veidais į sieną, laukdami vienintelio šūvio - užmaršties" (p. 61).

Čia rodos vienintelis kompasas, padedantis orientuotis savo keturiomis šalimis - tai metų laikai. "Vasaros namai", "Rudens šventė", "Žiemos artėjantis". Tiesa, ketvirtas metų laikas lieka tik numanomas. Laukime. Kaip Trys keturiose.
----------------------------------------------------------------------------------------
Erika Urbelevič ,,Jausmo fosilijos Nerijaus Cibulsko eilėraštyje":

,,N. Cibulsko poezija – kantriems skaitytojams. Atrodo, kad nė vienas žodis eilėraštyje nėra atsitiktinis – viskas apmąstyta nuo pradžios iki galo. Kantrus skaitytojas, prasibrovęs pro sudėtingų žodžių vingrybes, gali būti apdovanotas įdomiomis poetinėmis patirtimis, netikėtų žodžių junginių išprovokuotais jausmais"

Antanas Sheshi ,,Ar koreguotinas sinonimų žodynas?" :

,,Įgudę skaitytojai knygoje nesunkiai aptiks rimtesnio išgryninimo reikalaujančių vietų; tačiau per pirminį testavimą pasklaidęs šį rinkinį, jo autoriui daugumoje vertinimo grafų būčiau linkęs įrašyti pliusus. Antrajam rinkiniui tai geras įvertinimas."

2017 m. gegužės 18 d., ketvirtadienis

Undinės Radzevičiūtės Baden Badenas, Žuvys ir drakonai

Visą mano nuomonę apie šias knygas galite paskaityti šiame straipsnyje.

"Baden Badeno nebus" (knygų serija "Orientyrai") man pasirodė besanti geriausia rašytojos knyga. Subtili, taikli, humoristinė, tiesmuka, intelektuali, intriguojanti... Žodžiu, radau joje labai daug. Taip, tai novelių rinkinys, tačiau parašytas apgalvotai ir kaip geriausi muzikos albumai, sudaro vientisą kūrinį! Iš dalies, sunku netgi kalbėti apie šią knygą, sunku nusakyti apie ką ji. Turbūt daugiausiai viską nusako tekstuose sukurti personažai - šiuolaikiški, įnoringi, turintys savų paslapčių, istorijų, kurias gali papasakoti. Ir papasakoja.

"Žuvys ir drakonai" - stipru, modernu, tačiau man skaitymas prailgo. Neradau knygoje tiek jėgos, kiek atrodo rašytoja buvo užsimojusi pademonstruoti visą savo potencialą. Viena vertus, labai vertinu Undinės Radzevičiūtės įdėtą darbą, kuris aiškiai atliktas rašant šią knygą. Kita vertus, tas darbas per daug lindo į akis ir trukdė įsijausti į tekstą. Kaip ten bebūtų, knyga tikrai patiko ir drąsiai rekomenduoju ją visiems, turintiems humoro jausmą, ją išbandyti!