Tamas Dobozy „Apgultis 13“

Kas šis rašytojas? Tamas Dobozy neišgyveno Budapešto apgulties ir sovietinio režimo, apie ką ir sukasi šios knygos tema. Jis gimė Kanadoje, tačiau kaip teigiama viename interviu, Budapešto apgultį patyrė jo tėvas. Autorius perėjo visus akademinio gyvenimo lygmenis ir gali pasigirti turintis profesoriaus laipsnį. Taigi į aprašomus įvykius žvelgia veikiau kaip tyrėjas. Tai nereiškia nesuinteresuoto pašalinio žmogaus žvilgsnio. Greičiausiai tiek sau, tiek skaitytojams autorius iškelia istorinių įvykių prisiminimo (o ne išgyvenimo) problematiką. Visi juk esame susieti nematomais saitais su tam tikrais istoriniais įvykiais, kurie mums ne ką mažiau svarbūs, nors mes patys jų ir nesame išgyvenę.

O ką prisimena tie, kurie išgyveno? Knygoje matome, kaip traumuojanti patirtis paveikė daugumą personažų, jų tarpusavio santykius. Prisiminimai, viena vertus, aiškūs – 1944 metų pabaigoje sovietų armija siekdama palaužti nacistinę Vokietiją įžengė į Vengrijos sostinę Budapeštą. Miestą gynė jungtinės vengrų ir vokiečių armijos. Galiausiai sovietai apsupo šias pajėgas ir 1945 metų vasarį paskutiniai likę miesto gynėjai pasidavė. Kita vertus, prisiminimai asmeninėse žmonių patirtyse veikiau epizodiški ir veikiami emocijų, kartais tokių nepakeliamų, jog jos priskiriamos kitiems žmonėms. Taip randasi situacijos, kuomet neaišku, kur yra trys, o kur - keturi, kas buvo priešas, o kas draugas. Susvetimėjimo, traumų poveikis gali reikštis ne vienoje kartoje. Jis tampa lemtingu veiksniu ieškant atsakymo į klausimą: kas aš esu? Personažai ieško artumo skirtingais būdais, stengiasi atrasti save, kartais galbūt sukurti arba atkurti save.
Norintiems paskaityti apie sovietinio režimo poveikį lietuviams rekomenduoju Vilniaus Universiteto profesorės Danutės Gailienės knygą "Ką jie mums padarė".

Ką visa tai reiškia? Manau, kad knyga lieka atvira interpretacijoms. Man viena iš kertinių knygos temų - šeimos nesugėbėjimas susieiti ir dramatiški tapatybės formavimosi procesai. Kiekvieno apsakymo pavadinimas savaip provokuoja, verčia klausti, ieškoti simbolinių prasmių. Dažnai skaitytojas apsakymo pabaigoje paliekamas tam tikros nežinomybės ar paslapties būsenoje.

John Ajvide Lindqvist, Įsileisk mane

Jonas Aivida Lindkvistas 2004 metais gudriai parašė savo pirmąjį romaną "Lat den ratte komma in", Lietuvoje ši knyga turi pavadinimą "Įsileisk mane" ir du viršelius: viename ant veido matome riedančią ašarą, kitame bėgantį kraują. Pasaulyje egzistuoja du filmai, vienas sukurtas Švedijoje, kitas - JAV. Jie turi skirtingus pavadinimus: amerikietiškasis neverčia sukti galvos, ką reiškia "right one", kam tie simboliai, kam tos mįslės, jeigu galima paprasčiau - įsileisk mane, štai ir viskas. Lietuviai nusižiūrėjo nuo amerikiečių, kaip visada. O dar sako, kad kada nors taikysime čia švediškąjį modelį.

Knygoje nėra aktorių, bet ką padarysi, vis vien Eli
vietoje įsivaizdavau švedę Liną. Ji tame vaidmenyje tinka kaip trys - keturiose.

O dabar apie ką gi ši knyga? O gi apie Oskarą ir Eli - dvylikametį ir paslaptingą belytę būtybę, pasirinkusią gyventi mintant žmonių krauju. Ji ne kartą sau kėlė liūdnai pagarsėjusio Danijos princo užpatentuotą klausimą "Būti ar nebūti?", be to skaitė apie Romeo ir Džuljetą, nors panašu, kad buvo už juos abu protingesnė, nes Oskarui iškart pasakė, kad šis neįsisvajotų apie meiles, nors ji ir primena mergaitę, ne viskas taip jau gražu, kaip atrodo. Na Oskaras irgi nebuvo iš kvailųjų, nes nė nemanė jos įsimylėti, kol ši nepradės laikytis elementarių higienos reikalavimų.

O šiaip, tai kokio tik velnio šitoje knygoje nėra, čia ir pedofilas tykiai laukia savo progos, čia paauglys apsvaigęs nuo klijų, čia, ir alkoholikai, ir beformė pabaisa, čia žiū bjaurūs klasiokai vos nenužudo Oskaro... Ech, iš peties Jonas Aivida užsimojo. N-18.