Irvinui Yalomui jau 85 metai, o ,,Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos" išleistos prieš metus, yra jo naujausia knyga. Ką reiškia tokiame amžiuje aktyviai užsiimti ne tik rašymu, bet ir psichologiniu konsultavimu aš pasakyti negaliu ir įsivaizduoti sekasi sunkiai, tačiau skaitant noveles atsirado minimalūs supratimo pradmenys: mylima profesija norisi gyventi ir kartais atiduoti jai paskutines jėgas, žmonės stebisi ir klausinėja ,,vis dar dirbate?!", mirties nuojauta tampa arba priešu, arba kasdieniu palydovu, kaip dantų šepetėlis ar šukos.
Novelės parašytos paprastai, išlaikant pagrindines knygos temas (mirties baimė, senatvė, mirtina liga) pasakojimo centre. Kai kurios novelės nustebino kiek neįprastu pateikimu. Įprastas pateikimas yra maždaug toks - į kabinetą pirmai konsultacijai atvyksta klientas, ir toliau pasakojama, kaip sekėsi su juo dirbti iki paskutinės konsultacijos. Ir tokia istorija be abejo gali būti įdomi, tačiau ilgainiui greičiausiai jos taps nuobodokos. Juk mūsų protas ir atmintis ne visada veikia tokiu tiesiaeigiu principu. Todėl smagu, kad ir I. Yalomas vieną istoriją pradeda nuo savo namų šeimininkės laidotuvių, kitą nuo kliento elektroninio laiško, dar kitą istoriją pateikia kaip pasakojimą apie du skirtingus klientus.
Esu skaitęs ir Genovaitės Bončkutės-Petronienės "Pas kunigą ir detektyvą - psichologo kabinete": istorijos pasirodė kiek nuobodokos dėl jau minėto linijinio pasakojimo, taip pat labiau edukacinės nei literatūrinės. Čia jau ne tiek kritika, kiek skonio reikalas. Su psichoterapija norinčiam susipažinti ko gero rekomenduočiau paskaityti ir šią lietuvių autorės knygą. Kita vertus, jei žmogus norėtų ne tiek susipažinti, o praplėsti savo supratimą apie psichoterapiją, tai I. Yalomo istorijos kur kas geresnis pasirinkimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą