Olegas Lapinas, Dalia Lapinienė ,,Santuokos alchemija"

Paslaptingoji trijulė - nigredo, albedo ir rubedo, o ketvirtasis ir paskutinis - šnipštas!

Knyga mane iš pradžių sudomino, nors su Olego Lapino straipsniais ar ankstesnėmis knygomis nesu susipažinęs. Palyginti santuokoje vykstančius procesus su alchemija (tie keisti žodžiai ir yra iš alchemijos) pasirodė įdomu, vyrą palyginti su siera, o moterį su gyvsidabriu - netikėta.
Mano smalsumas buvo suaktyvintas, tačiau skaitant toliau kai kas pradėjo erzinti, kai kas pasirodė nuobodu. Ėmiau suprasti, kad išskyrus bandymą pasirodyti įdomia, ši knyga neturi nieko, kas mane įtrauktų, nustebintų, priverstų susimąstyti. Tikiu, kad kai kam ji gali pasirodyti parašyta smagiu, lengvu stiliumi, kai ką gali prajuokinti ar padėti susimąstyti apie savo santykius. Nesakau, kad turinys nieko vertas. Tačiau man skaityti buvo nuobodu, nes tikėjausi rimtesnės, nuoseklesnės psichologinės santykių analizės, o tai, ką radau, galiu apibūdinti kaip padriką, neapgalvotą bandymą pažvelgti į poros santykius kiek kitokiu žvilgsniu.

Čia nėra net užuominos apie kokius nors mokslinius tyrimus, kuriais autoriai grįstų savo teiginius. Viskas - jų asmeninės, profesinės patirties ir pamąstymų rezultatas. Dėl jų profesinės patirties abejonių man nekyla, kaip specialistais esu linkęs pasitikėti. Tačiau skaitant kilo klausimas - ar vien to užtenka, norint parašyti gerą knygą.
Skyrelių pavadinimai pasirodė sugalvoti pirmu bandymu, neatsižvelgiant į skyrelio turinį, pvz., pačioje skyrelio ,,Ar galima meilė be sekso" pradžioje rašoma ,,Į klausimą apie meilę be sekso galima atsakyti klausimu: ,,ar būna neseksualus amžius?" (psl. 20). Argi negalima buvo skyrelio tuomet taip ir pavadinti, jei ketini rašyti būtent apie tai?.. Suprantu, kad klausimai panašūs, bet pats skyrelio pavadinimas netenka prasmės. Kitame skyrelyje ,,Kaip atsisveikinti su savo tėvais" rašoma tik apie sūnaus santykius su motina. Tad argi buvo negalima skyrelio pavadinti ,,Kaip atsisveikinti su savo motina"?. Skyrelyje ,,Ar vaikai padeda ar trukdo porai" pirma krenta į akis praleistas kablelis prieš antrąjį ,,ar", o po to - tai, jog šis klausimas taip pat nenagrinėjamas, jame rašoma apie tai, kokie sunkumai kyla tėčiui šeimoje gimus vaikui.
 Knyga sudaryta iš skyrelių apie vyrus ir skyrelių apie moteris. Tačiau man taip ir liko neaišku, kaip geriausia knygą skaityti: lyg ir norėtųsi skaityti visus skyrelius, tačiau kai kas juose kartojasi, grubiai tariant žodis ,,vyras" pakeistas žodžiu ,,moteris". Peržiūrėjus turinį iškart matoma, kad nagrinėjamos temos kartojasi. Tad galbūt vyrui užtektų perskaityti apie vyrą?.. Nežinau, šiuo atžvilgiu, knyga taip pat pasirodė neapgalvota. Be to, trečioje dalyje pavadinimu ,,Rubedo" moterims skirta tik 9 puslapiai, vyrams - 21 puslapis. Palyginimui galiu pasakyti, kad pirmoje dalyje vyrams taip pat skirta daugiau knygos erdvės, tačiau bent ne dvigubai daugiau. Antroje dalyje abiems lytims dėmesio skiriama maždaug vienodai.

Knygą galiu rekomenduoti tik tiems, kas nori paskaitinėti kažką apie santykius, tą kažką čia ir galima rasti. O mane knyga nuvylė, neradau, ko tikėjausi, be to, pasirodė, kad autoriai mažai galvojo apie turinio pateikimą.

Marina Stepnova "Lazario moterys"

Trys moterys, o ketvirtas - vyras - Lazaris Lindtas. Jis savaip ,,įsipaišo" į kiekvienos iš jų svajones ir gyvenimą.

Barbariska ir jos svajonė turėti namus. Galočka ir jos mylimasis Nikolenka. Marusia ir jos noras susilaukti vaiko. Beje, niekada nesupratau, kaip rusai sugalvojo Aleksandrus vadinti Sašomis, tačiau šis jų gebėjimas kurti mažybines vardų formas mane žavi iki šiol.

Vargu ar įsivaizduočiau, kad šiame dešimtmetyje įmanoma parašyti geresnį rusišką romaną negu šis. Pacituosiu Kristiną Sadauskienę iš Kultūrpolis.lt: ,,Pastebėjau, kad tai, kas pavyksta tiems keliems mano žinomiems šiuolaikiniams rusų autoriams, turbūt vargu ar pavyktų kurios kitos valstybės kultūrinėje terpėje išaugusiems literatams. Dramatiškumą gesina ironija ir cinizmas, vulgarumą atsveria tyrumas, aštrus materializmas dera su poezija ir taip toliau, beprotišką meilę sutramdo gyvenimo aplinkybės". O gero rusiško romano neskaičiau nuo Dostojevskio laikų (tai reiškia maždaug 6 metai atgal), todėl visai pasiilgau.

Nors vertinu šį kūrinį aukštai, vis tik kai kas man jame ir nepatiko. Pavyzdžiui, pritrūko paties Lazario Lindto, jo asmenybės ryškumo ir visaip išgarsintos įtakos ir visagalybės. Supratau, kas turima omenyje ir mačiau keletą tos didžiulės įtakos pavyzdžių, bet norėjosi kiek daugiau. Suprantu ir tai, kad romanas sąmoningai šiek tiek provokuoja skaitytoją, nes Lindtas kūrinyje atlieka panašų vaidmenį kaip ir visa XX a. Rusijos istorija - lieka fone. Centre gi - trijų skirtingų kartų moterys. Bet vis tik jo vardu pavadinta ir viena knygos dalis, taigi skaitytojo provokacija, manau, yra dalinė, Lindtas lieka kažkur per vidurį tarp pirmaplanių ir antraplanių personažų, tad vėlgi, man norėjosi jo daugiau.

Tačiau tai atperka labai vaizdinga pasakotojo kalba, ryškios personažų asmenybės (nors Lindtui ryškumo, mano nuomone, pritrūko), gerai įgyvendintas rašytojos užmojis apskritai imtis rašyti tokių didelių apimčių kūrinį, kuriame į vieną supintos begalė kitų istorijų. Nuojauta man sako, kad jis nėra pilnai apgalvotas, kai kurios detalės gal ne visai savo vietoje, bet ta pati nuojauta sako, kad reikia šitą knygą mylėti. Todėl imkite, skaitykite ir mylėkite!

I. Yalom "Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos"

Irvinui Yalomui jau 85 metai, o ,,Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos" išleistos prieš metus, yra jo naujausia knyga. Ką reiškia tokiame amžiuje aktyviai užsiimti ne tik rašymu, bet ir psichologiniu konsultavimu aš pasakyti negaliu ir įsivaizduoti sekasi sunkiai, tačiau skaitant noveles atsirado minimalūs supratimo pradmenys: mylima profesija norisi gyventi ir kartais atiduoti jai paskutines jėgas, žmonės stebisi ir klausinėja ,,vis dar dirbate?!", mirties nuojauta tampa arba priešu, arba kasdieniu palydovu, kaip dantų šepetėlis ar šukos.

Novelės parašytos paprastai, išlaikant pagrindines knygos temas (mirties baimė, senatvė, mirtina liga) pasakojimo centre. Kai kurios novelės nustebino kiek neįprastu pateikimu. Įprastas pateikimas yra maždaug toks - į kabinetą pirmai konsultacijai atvyksta klientas, ir toliau pasakojama, kaip sekėsi su juo dirbti iki paskutinės konsultacijos. Ir tokia istorija be abejo gali būti įdomi, tačiau ilgainiui greičiausiai jos taps nuobodokos. Juk mūsų protas ir atmintis ne visada veikia tokiu tiesiaeigiu principu. Todėl smagu, kad ir I. Yalomas vieną istoriją pradeda nuo savo namų šeimininkės laidotuvių, kitą nuo kliento elektroninio laiško, dar kitą istoriją pateikia kaip pasakojimą apie du skirtingus klientus.

Esu skaitęs ir Genovaitės Bončkutės-Petronienės "Pas kunigą ir detektyvą - psichologo kabinete": istorijos pasirodė kiek nuobodokos dėl jau minėto linijinio pasakojimo, taip pat labiau edukacinės nei literatūrinės. Čia jau ne tiek kritika, kiek skonio reikalas. Su psichoterapija norinčiam susipažinti ko gero rekomenduočiau paskaityti ir šią lietuvių autorės knygą. Kita vertus, jei žmogus norėtų ne tiek susipažinti, o praplėsti savo supratimą apie psichoterapiją, tai I. Yalomo istorijos kur kas geresnis pasirinkimas.