2016 m. birželio 30 d., ketvirtadienis

Renata Šerelytė "Rebekos salos"


Renatos Šerelytės "Rebekos salų" viršelis man daugeliu atžvilgių patiko. Jis mistiškas, paslaptingas. Viršuje tarsi ant kažko pakabinti sklando tamsūs gėlių šešėliai. Pilkšvai žalios pelkės spalvos fone matome vaiduokliškus merginos ir paukščio (greičiausiai varno) siluetus. Valtis ir žodžio „salos“ raidės veidrodiniu principu atsispindi vandenyje, tačiau žmogaus ir paukščio siluetai neatsispindi. Įdomu, ar tai padaryta sąmoningai?.. Vandenyje matome valtį, tačiau mergina ir paukštis tėra šmėklos, todėl nepalieka atspindžių? Nors knygoje ir nėra jokių fantastinių būtybių, tačiau tai gali išreikšti dviejų pasaulių idėją - pagrindinė personažė persikelia iš realaus į netikrą pasaulį.

 Tačiau šiame mistiškame įvaizdyje, mano nuomone, visai nedera apačioje nupiešti sportbačiai. Kokiu tikslu jie čia pavaizduoti?  Kadangi sportbačiai plaukioja po valtimi, ežere, gal turime suprasti, kad kažkas juos pametė, o gal jie priklausė kokiam nors nuskendusiam jaunuoliui?.. Ironizuoju. Jie tiesiog nedera prie bendros paslaptingos viršelio kompozicijos.

Taigi viršelis daugiausiai kuria nuotaiką ir tai daro pakankamai sėkmingai, taip pat iš dalies atspindi ir knygos turinį.

O ką manote jūs? Jei esate skaitę šią knygą, kaip ji Jums patiko?

2016 m. birželio 27 d., pirmadienis

G. Bleizgys ,,Taisyklingumas"

Tai mano pirmoji pažintis su Gintaro Bleizgio (1975 m.) kūryba. Šią poezijos knygą pasirinkau kaip bene naujausią rašytojo darbą (2014 m.) ir nenusivyliau. Perskaičius liko stiprus įspūdis apie eilėraščius, be to jie paskatino pasidomėti ir rašytojo gyvenimu.

Knygoje eilėraščiai yra tarpusavyje susiję turiniu ir detalėmis, kartais sudaro netgi pakankamai prozišką pasakojimą. Tai pasirodė gana netikėta, nes iš poezijos knygos vis dar labiau tikiuosi jausminio, simbolinio, o ne pasakojamojo pagrindo. Tiesa, jis išryškėjo tik nuo 13 eilėraščio, kuriame pradedamos atskleisti kalėjimo patirtys (rašytojas mėnesį laiko atlikinėjo bausmę Lukiškėse). Ši dalis taip pat pasižymi ir socialiai kritišku požiūriu į bausmę atliekančiųjų gyvenimo sąlygas bei pareigūnų elgesį, tam tikras teisinės sistemos ,,kliurkas" (,,para karantine davė puodelį arbatai su skyle dugne prižiūrėtojas rėkdavo gerk debile greičiau nes viskas išbėgs (p. 49)).

Kita svarbi eilėraščių dalis kalba apie jausmus mylimai žmonai ir kaip kalėjimo patirtis pakeitė kalbančiojo požiūrį į jų tarpusavio santykius. Kalbama jausmingai, iškyla įvairūs prisiminimai, nukreipiantys mintis į laiko reliatyvumo pojūčius, tapatybės dilemas, santykių apmąstymus ("...nuo tavo akių iki mano yra amžinybė neišbrendamos pusnys - - surakintomis rankomis tąkart negalėjau padėt tau gyventi..." (p. 12)).

Eilėraščiai parašyti iš esmės be skyrybos ženklų, sakiniai baigiasi ir prasideda toje pačioje eilutėje. Todėl visus nematomus kablelius, taškus, brūkšnius, dvitaškius palikta atpažinti skaitytojui. Tai reikalauja dėmesingumo, lėto skaitymo, išprusimo. Manau, kad tai nėra tuščia užgaida, veikiau bandymas panardinti skaitytoją į lyrinio subjekto tekančią sąmonę su kuo daugiau joje egzistuojančio chaoso, netvarkos, ne taisyklingumo. Galbūt čia įgyja prasmę ir knygos pavadinimas, nors tiesą sakant, man pavadinimas neatrodo pats tinkamiausias, žodis ,,taisyklingumas" skamba pernelyg abstrakčiai ir neatspindi tos gyvasties, kurią radau eilėse.

Knyga mano sąmonėje prašosi skaitoma ne kartą ir ne du, o visus tris keturiose. Ji atvira vis naujam prasmių perdėliojimui, įvairių atspalvių, kurių reikšmės pirmą kartą skaitant tiesiog neįmanoma įvertinti, supratimui.

2016 m. birželio 20 d., pirmadienis

Sandra Bernotaitė ,,Dioniso barzda"

Lietuvių literatūroje tai, ko gero, pirmas atvejis, bent kiek aš žinau, kuomet atvirai nagrinėjama jauno žmogaus seksualinė tapatybė. Kūrinyje vaizduojami trys personažai - gėjus, biseksualas (aseksualas?) ir mazochistė. Dėl dviejų paskutinių galbūt ir nėra iki galo aišku. Tiesa, ketvirtoji bandė įsiterpti, tačiau taip ir liko tik tašku už lygiakraščio trikampio sienų. Tai jauni žmonės, kurie tyrinėja savo mintis, jausmus, nuostatas. Kartais jie atrodo ganėtinai kategoriški, kartais kvailoki, kartais atviri ir nuoširdūs. Tiesa, dauguma jų samprotavimų man pasirodė painūs ir neaiškūs.

Perskaičius bendras įspūdis liko neigiamas nepaisant to, jog kai kurie autorės sprendimai, susiję su (post)modernaus romano bruožais, visai patiko.

Čia išsamiau aptariau šį romaną - www.satenai.lt/2016/06/03/lgbt-susiduria-su-vujarizmu