Renata Šerelytė "Ledynmečio žvaigždės"

Mažame kaimiūkštyje gyveno Jolanta. Mergaičiukė buvo ne iš kelmo spirta: mokėjo skaityti kosmoso žvaigždes ir skaičiuoti, kelintas dabar ledynmetis sušaldė žmonių širdis. O kad sušaldė buvo aišku iš to, kaip vyrai-moterys myli deginantį gerkles vandenį iš butelio. Jolanta net nesistengė išgelbėti pasaulio, nes žinojo, kad tai ne jos reikalas. Tai angelų ir demonų reikalas, o kaimiūkščio užgrūdinta mergina nesigėdijo bendrauti nei su vienu padaru. Tiesa, kad Jolanta išvažiavo į Vilnių, tačiau kamiūkščio vyrai-moterys jos nepaliko. Pavirtę visokio plauko demonais jie ir toliau iš gyvenimo padoriam sovietiniam mieste siurbė bet kokią prasmę.


Pradėjęs skaityti šį kūrinį greitai pradėjau abejoti, ar įveiksiu, ar suprasiu, ar verta... Tačiau dar kartą pradėjau iš naujo ir persilaužiau. Tarsi patekau į šį pilną įvaizdžių, simbolikos pasaulį, kuris iš pradžių pasirodė visiškai svetimas, o po to įtraukiantis ir įdomus.
Pavadinčiau šį kūrinį pasaka suaugusiems, nes veikėjai čia labai spalvingi - nuo Viktorijų regijų iki raganų, demonų, chameleonų bei oželių.
Manau, kad pagrindinis veiksmas - tai nuolatinė trintis tarp Jolantos ir visų kitų personažų. Jie diktuoja vienokias sąlygas ir šiai merginai tenka su tuo taikytis.
Negaliu sakyti, kad supratau kiekvieną knygos sakinį ar pastraipą, vis tik šis kūrinys primena kosmoso tvarką - tiki ar jauti, jog visa tai turi tam tikrą prasmę, tačiau negali pasakyti, kokią. Panašiai ir čia, tenka nemažai vadovautis jausmu, proto skundus palikti nuošalyje, tiesiog mėgautis pasakojimu, kuris ne tik žadina vaizduotę, bet ir paliečia emociškai.