Peter Kreeft "Angelai ir demonai"

Katalikas turi nešti Gerąją Naujieną, nesvarbu ar sniegas sninga, ar lietus lyja, ar demonai apninka. Tačiau katalikas niekada neliks vienas. Netgi jei jis vienintelis Žemėje, aplinkui turi visą galybę nematomų sąjungininkų - angelų. Ir greičiausiai paskutinį mūšį laimės jisai.

Autorius rašo paprastai, taip, kad suprastų tiek vaikai, tiek ateistai. Ko gero viena pirmųjų žinių, kuri atkreipė mano dėmesį - tai, jog angelai nėra mažučiai meilučiai skraidantys Amūrai. Vienintelė detalė verta dėmesio šiame simbolyje yra lankas su strėle. Būtent, angelai yra grėsmingi, nuožmūs, netgi savotiškai baisūs kariai. Toks yra arčiau tiesos esantis krikščioniškas angelo įvaizdis.
Beveik viskas, ką perskaičiau šioje mažoje knygutėje skambėjo ganėtinai naujai, šiek tiek netikėtai. Nors kai kas girdėta, tačiau autorius sugeba savo gyvu rašymo stiliumi sudominti.
Autorius nesuka žodžių į vatą. Viską, ką turi ir nori pasakyti, išdėsto klausimų-atsakymų forma, tad tai šiek tiek primena pokalbį, tarsi labai smalsus suaugęs žmogus (arba vaikas) klausinėtų savo sritį išmanantį specialistą, kuris derina gana sudėtingas žinias su paprastais palyginimais, pvz., "Ar angelai yra skirtingos asmeybės? Taip! Dar labiau nei žmonės. Angelai yra daug individualiau diferencijuoti nei mes, nes kiekvienas angelas yra vis kitos rūšies ir skiriasi nuo kito, kaip skiriasi katė nuo šuns." (36 p.)

Taigi siųskime mintimis linkėjimus savo angelui sargui, nes jis yra šalia. Taip kaip yra ir trys keturiose.

Renata Šerelytė "Ledynmečio žvaigždės"

Mažame kaimiūkštyje gyveno Jolanta. Mergaičiukė buvo ne iš kelmo spirta: mokėjo skaityti kosmoso žvaigždes ir skaičiuoti, kelintas dabar ledynmetis sušaldė žmonių širdis. O kad sušaldė buvo aišku iš to, kaip vyrai-moterys myli deginantį gerkles vandenį iš butelio. Jolanta net nesistengė išgelbėti pasaulio, nes žinojo, kad tai ne jos reikalas. Tai angelų ir demonų reikalas, o kaimiūkščio užgrūdinta mergina nesigėdijo bendrauti nei su vienu padaru. Tiesa, kad Jolanta išvažiavo į Vilnių, tačiau kamiūkščio vyrai-moterys jos nepaliko. Pavirtę visokio plauko demonais jie ir toliau iš gyvenimo padoriam sovietiniam mieste siurbė bet kokią prasmę.


Pradėjęs skaityti šį kūrinį greitai pradėjau abejoti, ar įveiksiu, ar suprasiu, ar verta... Tačiau dar kartą pradėjau iš naujo ir persilaužiau. Tarsi patekau į šį pilną įvaizdžių, simbolikos pasaulį, kuris iš pradžių pasirodė visiškai svetimas, o po to įtraukiantis ir įdomus.
Pavadinčiau šį kūrinį pasaka suaugusiems, nes veikėjai čia labai spalvingi - nuo Viktorijų regijų iki raganų, demonų, chameleonų bei oželių.
Manau, kad pagrindinis veiksmas - tai nuolatinė trintis tarp Jolantos ir visų kitų personažų. Jie diktuoja vienokias sąlygas ir šiai merginai tenka su tuo taikytis.
Negaliu sakyti, kad supratau kiekvieną knygos sakinį ar pastraipą, vis tik šis kūrinys primena kosmoso tvarką - tiki ar jauti, jog visa tai turi tam tikrą prasmę, tačiau negali pasakyti, kokią. Panašiai ir čia, tenka nemažai vadovautis jausmu, proto skundus palikti nuošalyje, tiesiog mėgautis pasakojimu, kuris ne tik žadina vaizduotę, bet ir paliečia emociškai.

Jo Nesbø "Nemezidė"

Galbūt jau pastebėjote, kad šioje svetainėje svarbios ne vien knygos, bet ir jų turinys.
Galbūt pastebėjote, kad šioje svetainėje svarbus ne tik jos turinys, bet ir skaičiai.
Galbūt pastebėjote, jei skaitėte, kad Jo Nesbo "Nemezidėje" galima rasti tris meilės trikampius (na galbūt vienas iš jų vis dėlto keturkampis): dviejuose iš jų broliai susipyksta dėl vienos moters, trečiame viena moteris supyksta ant trijų vyrų.

Taigi šis ketvirtasis Hario Hūlės serijos romanas kalba mums apie pražūtingą aistrą. Gal ir gali ši istorija kai kam pasirodyti panaši į melodramą, o kodėl gi ne?.. Parodykite man detektyvą, kuriame nėra melodramos elementų. Labai gerai pamenu, kad ir  Tomo Hariso Raudonasis Drakonas sugebėjo pamilti paprastą mirtingą kuklią moterį ir dėka jos atvirto į tokį pat paprastą pasimetusį žmogelį, tiesa su nemaža žmogžudysčių istorija savo CV.

Ką gi, galbūt Jo Nesbo turėjo įžvalgos ir drąsos detekytvų mėgėjams imti ir pasakyti seniai žinomą tiesą - moterys skaito meilės romanus, o vyrai - detektyvus, bet kai giliau pažiūrėsi (o mes čia mėgstam giliau), tai gal ten daugiau panašumų, nei skirtumų.

Dar šita knyga yra apie dieviško senovės graikų keršto deivę Nemezidę. O visi žinome, kaip graikai mėgo savo tragedijose vaizduoti aistrų apimtus veikėjus, kurie žudo, nusižudo arba bent bando ką nors nužudyti. Štai Jums ir trys keturiose - bet kuriam meilės romane ar detektyve sutelpa gera graikų tragedija.

Knygų dama sako:
„Nemezidė“ – tyras malonumas užkietėjusiam detektyvų mylėtojui. Man be galo patiko mintis jog nusikaltimus Hariui padeda spręsti nusikaltėlis. Ir ne bet koks – gyvenime visko matęs ir patyręs, aukštą intelektą demonstruojantis ir visada kelis žingsnelius į priekį pasiruošęs čigonas.

Knygų lentyna:
Apibendrinant galima pasakyti, kad viskas prasideda banko apiplėšimu per kurį nužudoma kasininkė, o baigiasi tuo, kad pats Haris Hūlė tampa pagrindiniu įtariamuoju kitoje byloje. Kas vyksta tarp pirmojo ir antrojo dėmens ir kur nuveda šių dviejų dėmenų suma, sužinokite perskaitę knygą.

Sniegena:
Knyga turi šiokių tokių sąsajų su ,,Raudongurkle"- užuominos, nuotrupos, nutylėtos smulkmenos. Tai visiškai netrukdo sekti istoriją, pasakojamą ,,Nemezidėje", tačiau, jei esi skaitęs ,,Raudongurklę",  suteikia pasitenkinimą jas pastebėjus.

Romualdas Granauskas "Kai reikės nebebūti. Mano draugo gyvenimas ir mirtis"

2012 metų viršelis

Viena iš priežasčių priminti apie šią knygą yra ta, jog 2015 metais pasirodė naujas šio kūrinio leidimas su nauju viršeliu. Jame matome tik pirmą pavadinimo dalį „Kai reikės nebebūti“.

Čia keliu klausimą: kuris knygos viršelis įdomesnis, geresnis?

Pirmiausia krenta į akis bendras spalvinis kontrastas – 2012 metų leidimo viršelis tamsus su ryškiai išsiskiriančiomis raudonomis raidėmis ir žemiau - baltomis, 2015 metų – šviesus, ganėtinai pilkas. Šiuo požiūriu pirmojo leidimo spalvos man daro didesnį įspūdį: kontrastingos balta, raudona ir juoda tarsi savaime atspindi antrosios pavadinimo dalies priešingybes – gyvenimą ir mirtį.

2015 metų viršelis

Abu viršeliai pakankamai šykštūs iliustracijomis. Pirmajame matome kažkieno koją su batu ant grindų, antrajame – pagrindinius knygos veikėjus – R. Granauską su savo šunimi. Nei viena, nei kita iliustracija šiuo požiūriu manęs iki galo netenkina. Koja su batu beveik susilieja su tamsa, daug geriau matomos grindys viršutinėje dalyje. Vis tik čia man norėtųsi daugiau aiškumo, nes pati apysaka pasakojama paprastai, jautriai, dėmesingai, tad nelabai suprantu, kodėl viršelis turėtų būti skendintis šešėliuose ir ką galų gale simbolizuoja ta koja ant grindų. Šiuo požiūriu 2015 metų viršelio paprastumas man patinka labiau, bet vėlgi jaučiu, kad jis galėtų būti dar geresnis, pavyzdžiui vietoje nuotraukos norėčiau matyti kieno nors pieštus R. Granauską su šunimi – kaip juos įsivaizduoja dailininkas.

Paprastai Lietuvos rašytojų sąjungos knygų viršeliai mane džiugina kur kas labiau. Čia galite peržiūrėti mano padarytą video įrašą apie R. Granausko „Kenotafą“.

Vis tik reikia pasakyti, kad šiuo atveju, svarbiausias ne viršelis, o pats knygos turinys – vyro ir šuns draugystė, puslapiuose jaučiamas rūpestis.

Kaip sukurti įdomų personažą? Hario Poterio ir Hario Hūlės atvejai

Iki šiol beveik neskaičiau knygų serijų, tačiau taip jau susiklostė, jog baigęs J.K. Rowling Hario Poterio paskutinę knygą nusprendžiau nusileisti savo smalsumui ir pradėjau skaityti Jo Nesbo Hario Hūlės detektyvus.

Ir tik visai neseniai pastebėjau, kad jų vardai sutampa.

Hario vardas pasirodo kilo iš Senovės Graikų kalbos (χάρις) ir reiškia malonę.

Čia noriu atkreipti dėmesį į šių personažų panašumą ir ką tai gali padėti atsakyti į klausimą - kaip sukurti įdomus personažą? Žinoma, išoriškai jie pakankamia skirtingi - Poteris paauglys, o Hūlei apie 50 metų, Hūlė alkoholikas, o Poteris jokiomis ligomis neserga.

1. Pirmiausiai reikia objektyvių priežasčių, kodėl tas personažas turėtų išsiskirti iš aplinkinių, kažko kas lengvai identifikuojama ir dažnai krenta į akis, tačiau tuo pačiu tas ženklas turi tam tikrą istoriją. Tai Poterio randas ant kaktos žymintis jam ir jo šeimai tragišką susitikimą su Voldemortu. Hūlė - alkoholikas ir tai irgi nemažai kalba apie jo praeitį (alkoholizmu sergantys žmonės dažnai neturi stabilių artimų santykių): mama mirė jo jaunystėje, su tėvu niekada artimai nebendravo. 
2. Antra, personažo asmenybė. Abu Hariai yra kovotojai, kurie gana užsispyrę, neretai linkę pasikarščiuoti ir dėl to patekti į sudėtingas situacijas, konfliktus su didesnę valdžią ar galią turinčiais žmonėmis. 
3. Trečia, personažas turi globėją. Abu Hariai turi įtakingą žmogų, kuris jais pasitiki ir padeda išvengti kai kurių pasekmių, pasiekia susitarimą su kitais valdžią turinčiais asmenimis. Tokiu būdu Poterio neišmetė iš mokyklos, o Hūlės - iš darbo. Štai Jums ir malonė, apie kurią kalbėjau pradžioje. Iš pirmo žvilgsnio tai, kad abu personažai yra globojami, gali pasirodyti kaip jų silpnybė, tačiau taip nėra. Kaip minėjau, abu yra kovotojai ir siekia savo tikslų, kurie ne visada priimtini kitiems žmonėms.

Noriu pateikti krikščionišką malonės sampratą iš bernardinai.lt straipsnio "Dievo malonė, o ne įstatymas": "Dievo malonė yra Jo suvereniai rodomas palankumas, ir būtent tiems, kurie visai jo nenusipelnė." Mūsų kultūra yra krikščioniška, todėl galbūt mūsų pasąmonėje yra įsišaknijusi ši malonės samprata ir ji mums yra patraukli, todėl ir mėgti personažus, kuriems rodoma malonė, mums patinka.

Silpnybės ir trūkumai virsta mūsų stiprybėmis ir privalumais, kaip trys keturiose.

J. K. Rowling "Netikėta vakansija"

Skaityti "Netikėtą vakansiją" buvo visai įdomu. Ilgainiui to mažo miestelio vietoje pradėjau įsivaizduoti savo mažą miestelį, kuriame užaugau ir iš kurio taip pat norėjau kuo greičiau išdumti vos baigęs mokyklą kaip dauguma šio pasakojimo personažų.
Manau, kad galima buvo parašyti ir trumpesnę, stipresnę knygą, nes joje gana daug informacijos, kuri skaitant jautėsi "sugrūsta", pvz., ne vieną kartą skliausteliuose imama pateikti išties nemažą kiekį informacijos, kuri neatrodo tokia svarbi, tad imi galvoti, gal nereikėjo taip išsiplėsti.
Galima į šitą knygą žiūrėti kaip į tragediją, kaip į juodąjį humorą, kaip į satyrą, kurioje galbūt bent viename iš personažų atpažinsime ir save.


Panašu, kad rašytoja po "Hario Poterio" sėkmės leido sau kalbėti gerokai riebiau apie tai, kaip mato pasaulį. Man dabar norisi paklausti, kaip jame (jos pasaulio matyme) dera gėris ir blogis? Juk iš pirmo žvilgsnio visas romanas yra nuodėmių - pavydo, prievartos, smurto, keršto, persivalgymo, puikybės! - sąrašas.

Ką gi, prisiminkime Valdovą Voldemortą, didžiausią rašytojos sukurtą blogiuką, jo vidinis blogis galiausiai sunaikino jį patį ir Hariui Poteriui net nereikėjo imtis jokios agresijos, kad jį nugalėtų. To paties mus moko krikščionybė - blogis yra bejėgis. O kur čia gėris, galima paklausti? Manau, gėris laukia mūsų, kol mes jį pastebėsime. "Dievo šviesa spindi iš kiekvienos sielos" mintyse ištarė sikhų tikėjimo Parmindrė ir galiausiai pasiryžo palaikyti netikėtos iniciatyvos besiimančią dukterį. Ilgą laiką ši buvo nepastebėta ir iš jos buvo šaipomasi, tačiau galiausiai vienu veiksmu ji parodė daugiausiai drąsos.


Šia prasme tegul gėris persišviečia blogio (mūsų susikurtose) iliuzijose, kaip trys šviečia keturiose!

Suprasti pasaulį

Kai kurie ankstyvieji krikščionys, tokie kaip Origenas ar Justinas Kankinys, tuo pačiu buvo ir filosofai. Jiems, kaip ir ankstesniems filosofams rūpėjo esminiai klausimai, pvz., "Kaip atsirado pasaulis?", "Kas buvo pirmoji priežastis?", "Kaip teisingai gyventi?".

Neturėtume atskirti mokslininkų, dvasininkų, filosofų į atskiras kategorijas. Anksčiau viskas buvo viename - žmonės ieškojo išminties, bandė suprasti pasaulį. Tam tinka visi įrankiai - menas, religija, mokslas.
Čia, šioje svetainėje, bandysiu tai daryti. Suprasti, pažinti, pasidalinti. Todėl ir pavadinimas "Trys keturiose" - savotiška paslaptis, kaip galima suderinti tai, kas iš pirmo žvilgsnio nesuderinama, tačiau tuo gyvename.

Įkvėpimo sėmiausi iš http://historyofphilosophy.net/