2016 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Tamas Dobozy „Apgultis 13“

Kas šis rašytojas? Tamas Dobozy neišgyveno Budapešto apgulties ir sovietinio režimo, apie ką ir sukasi šios knygos tema. Jis gimė Kanadoje, tačiau kaip teigiama viename interviu, Budapešto apgultį patyrė jo tėvas. Autorius perėjo visus akademinio gyvenimo lygmenis ir gali pasigirti turintis profesoriaus laipsnį. Taigi į aprašomus įvykius žvelgia veikiau kaip tyrėjas. Tai nereiškia nesuinteresuoto pašalinio žmogaus žvilgsnio. Greičiausiai tiek sau, tiek skaitytojams autorius iškelia istorinių įvykių prisiminimo (o ne išgyvenimo) problematiką. Visi juk esame susieti nematomais saitais su tam tikrais istoriniais įvykiais, kurie mums ne ką mažiau svarbūs, nors mes patys jų ir nesame išgyvenę.

O ką prisimena tie, kurie išgyveno? Knygoje matome, kaip traumuojanti patirtis paveikė daugumą personažų, jų tarpusavio santykius. Prisiminimai, viena vertus, aiškūs – 1944 metų pabaigoje sovietų armija siekdama palaužti nacistinę Vokietiją įžengė į Vengrijos sostinę Budapeštą. Miestą gynė jungtinės vengrų ir vokiečių armijos. Galiausiai sovietai apsupo šias pajėgas ir 1945 metų vasarį paskutiniai likę miesto gynėjai pasidavė. Kita vertus, prisiminimai asmeninėse žmonių patirtyse veikiau epizodiški ir veikiami emocijų, kartais tokių nepakeliamų, jog jos priskiriamos kitiems žmonėms. Taip randasi situacijos, kuomet neaišku, kur yra trys, o kur - keturi, kas buvo priešas, o kas draugas. Susvetimėjimo, traumų poveikis gali reikštis ne vienoje kartoje. Jis tampa lemtingu veiksniu ieškant atsakymo į klausimą: kas aš esu? Personažai ieško artumo skirtingais būdais, stengiasi atrasti save, kartais galbūt sukurti arba atkurti save.
Norintiems paskaityti apie sovietinio režimo poveikį lietuviams rekomenduoju Vilniaus Universiteto profesorės Danutės Gailienės knygą "Ką jie mums padarė".

Ką visa tai reiškia? Manau, kad knyga lieka atvira interpretacijoms. Man viena iš kertinių knygos temų - šeimos nesugėbėjimas susieiti ir dramatiški tapatybės formavimosi procesai. Kiekvieno apsakymo pavadinimas savaip provokuoja, verčia klausti, ieškoti simbolinių prasmių. Dažnai skaitytojas apsakymo pabaigoje paliekamas tam tikros nežinomybės ar paslapties būsenoje.

2016 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

John Ajvide Lindqvist, Įsileisk mane

Jonas Aivida Lindkvistas 2004 metais gudriai parašė savo pirmąjį romaną "Lat den ratte komma in", Lietuvoje ši knyga turi pavadinimą "Įsileisk mane" ir du viršelius: viename ant veido matome riedančią ašarą, kitame bėgantį kraują. Pasaulyje egzistuoja du filmai, vienas sukurtas Švedijoje, kitas - JAV. Jie turi skirtingus pavadinimus: amerikietiškasis neverčia sukti galvos, ką reiškia "right one", kam tie simboliai, kam tos mįslės, jeigu galima paprasčiau - įsileisk mane, štai ir viskas. Lietuviai nusižiūrėjo nuo amerikiečių, kaip visada. O dar sako, kad kada nors taikysime čia švediškąjį modelį.

Knygoje nėra aktorių, bet ką padarysi, vis vien Eli
vietoje įsivaizdavau švedę Liną. Ji tame vaidmenyje tinka kaip trys - keturiose.

O dabar apie ką gi ši knyga? O gi apie Oskarą ir Eli - dvylikametį ir paslaptingą belytę būtybę, pasirinkusią gyventi mintant žmonių krauju. Ji ne kartą sau kėlė liūdnai pagarsėjusio Danijos princo užpatentuotą klausimą "Būti ar nebūti?", be to skaitė apie Romeo ir Džuljetą, nors panašu, kad buvo už juos abu protingesnė, nes Oskarui iškart pasakė, kad šis neįsisvajotų apie meiles, nors ji ir primena mergaitę, ne viskas taip jau gražu, kaip atrodo. Na Oskaras irgi nebuvo iš kvailųjų, nes nė nemanė jos įsimylėti, kol ši nepradės laikytis elementarių higienos reikalavimų.

O šiaip, tai kokio tik velnio šitoje knygoje nėra, čia ir pedofilas tykiai laukia savo progos, čia paauglys apsvaigęs nuo klijų, čia, ir alkoholikai, ir beformė pabaisa, čia žiū bjaurūs klasiokai vos nenužudo Oskaro... Ech, iš peties Jonas Aivida užsimojo. N-18.

2016 m. spalio 13 d., ketvirtadienis

Thomas Dubay "Maldos pradžiamokslis"

Į klausimą "Kodėl žmonės meldžiasi?" šita knyga atsakė, bet neatsakė "Kodėl nesimeldžia?". O kaip atrodo Jums?
Neskubėkite, sugalvokite bent dvi priežastis.
Aš norėjau sužinoti daugiau. Perskaitęs Thomas Dubay "Maldos pradžiamokslį" sužinojau. Sužinojau, kad daug ko nežinau ir nesuprantu apie krikščioniškos maldos sampratą. Puiki pradžia!
O išmokti yra ko: asmeninė malda, meditacija, kontempliacija, Šv. Mišių maldos, Valandų liturgija, šeimos malda, užsiėmusių žmonių malda. Apie viską po truputį.
Rekomenduoju visiems!

2016 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

J. Melnikas "Ramybė problemiškame pasaulyje"

Tai yra Jaroslavo Melniko, geriau žinomo, kaip romanų autoriaus, psichologinių patarimų knyga.

Mano komentarai:
1) Vos pradėjęs skaityti nustebau, kad knyga pasirodo skirta moterų auditorijai. Ne dėl to, kad nesuprasčiau, jog pagrindinės psichologų klientės yra moterys, bet dėl to, kad tai niekaip neįvardyta knygos viršelyje. Knygos aprašymas skamba iš esmės neutraliai, tarsi būtų skiriama tiek vyrams, tiek moterims. Iš pradžių rašoma "Tik būdami ramūs esame patys savimi", o po to jau "Skaitydamos šią knygą tarsi pasivaikščiosite po įvairias gyvenimo akimirkas...". Kodėl nei iš šio, nei iš to pakeičiama auditorijos, į kurią kreipiamasi, lytis?.. Ir tada pasirodo antrasis šios knygos pavadinimas, neminimas viršelyje - "Moters sielos abėcėlė".
2) Susitaikęs su pirmame punkte aprašytu nesklandumu, ėmiau skaityti knygą ir iš esmės man patiko. Autorius nepilsto iš tuščio į kiaurą, 50 situacijų, tai 50 situacijų - kiekvieną galima perskaityti per 5 minutes. Situacijos ganėtinai įvairios, be to niekas neverčia skaityti nuosekliai, tiesiog peržiūrėkite turinį ir išsirinkite, kas labiau domina. Atsakydamas į iškeltą problemą, J. Melnikas vėlgi tiesiai ir aiškiai išdėsto savo požiūrį ir jį apibendrina pagrindinėmis mintimis.
3) Ar tai vieninteliai būdai, kaip galima spręsti tas problemas?.. Ko gero - ne, kitas psichologas greičiausiai turėtų kitokią nuomonę, o dar kitas gal apskritai vengtų patarinėti ir rašyti tokią knygą. Patarimai - slidus reikalas. Visgi knyga nesistengia būti kažkuo daugiau negu tiesiog patarimų knyga, tad ji man visai priimtina.

2016 m. rugsėjo 8 d., ketvirtadienis

J.-M. G. Le Clézio „Dykuma“


Noriu Jus paskatinti pasiryžti įveikti ,,Dykumą". Tai viena tų knygų, kuri dvelkia klasika, vadinasi parašyta ne 1980 metų (pirmojo leidimo metai), ne XX ar XXI amžiaus skaitytojui, o visiems. Klasika turėtų patempti mus už ausų: pakelti virš laikmečio realijų, nors tuo pačiu ir padėti pažvelgti į jas kitu žvilgsniu. Tačiau tai nėra tempimas per prievartą - timpteli mus, tačiau mes vis vien galime rinktis - nenori, nereikia. Pavyzdžiui, J.-P. Sartre ,,Šleikštulys" man kažkodėl taip ir nepadarė įspūdžio, nelabai atsimenu, kodėl, bet neskubu nurašyti knygos vien dėl to, kad man ji nepasirodė įdomi, ypač kai yra nemažai žmonių, kurie ją vertina. Verta susimąstyti, kas joje yra tokio, ką galėjo pamatyti kiti žmonės?.. Tai irgi praplečia mano asmeninio (riboto) matymo lauką.

Knyga įkvėpė parašyti straipsnį. Norėjosi išplėtoti mintis, kurios virė mano galvoje skaitant knygą. Tai geras ženklas - kai knyga skatina pamąstyti. Žinoma, tam reikia laiko - laiko, kurį teks atimti iš telefono, televizoriaus ar kompiuterio. Technologijos neskuba, tai mes skubame, nes nusileidžiame joms, priimame jų autoritarinę valdžią. O ,,Dykumos" tempas slenka it karavanas: svarbiausia yra išgyventi, nepasiduoti troškuliui, nuovargiui, o svarbiausia nevilčiai. Pirma romano dalis - ,,Laimė", ji apie buvimą namuose ir apie namų ieškojimą. Nors kiti mano, kad apie tai žino geriau už tave: kur turi gyventi, kaip gyventi... Tam tikra prasme šis romanas yra apie sugrįžimą namo, apie kelionę. Jei žiūrėtume į tai, kas norima joje pasakyti, tai ko gero, panašu į "Alchemiko" Asmeninę Legendą, tačiau visiškai skiriasi, kaip tai pasakoma.

2016 m. rugpjūčio 19 d., penktadienis

K. Sabaliauskaitė "Silva Rerum"

Tai draminis 19 dalių serialas apie XVII a. viename Lietuvos kaime augusius ir Vilniuje apsigyvenusius jaunuolius: švento gyvenimo pasiryžusią siekti mergelę ir jos protingą, bet cinišką brolį dvynį. Kaip jų likimus pakreips aistras sužadinęs įtakingas sostinės underground'o veikėjas?..

Skaičiau šį romaną jau antrą kartą ir šįkart įspūdis netgi geresnis. Ko gero labiausiai žavi pasakojimo stilius("...Vilniuje vis dažniau kilmingi vyrai ieško nuotakų, su kuriomis būtų galima pasikalbėti ne tik apie valgį, kaspinėlius ir ūkiškus reikalus, bet ir apie subtilesnius gyvenimo dalykus (p. 106)") ir Bironto (arba J.K.B., kaip sau žymėjausi užrašuose) asmenybė, kuri visgi nušluoja visus Norvaišas į šalį (įdomu, ar rašytoja to ir tikėjosi iš šio personažo jį kurdama, juk vis tik knyga apie Norvaišų šeimą...).

Norisi pasakyti, kad istorija mane įtraukė ir jaučiau nemenką pagrindinių personažų gyvenimo bei lemiamų sprendimų naštą. Dėl šios priežasties ne visada norėjosi grįžti į knygos puslapius ir palikti jokiomis tragedijomis nekvepiančią savo kasdienybę. Tačiau šis emocinis krūvis, apie kurį kalbu, reiškia patogumo zonos ribas, kurias peržengti reiškia pasirinkti brandų kūrinį vietoje patogaus lengvo... O ir visas tragedijas tarsi užglostė sklandus, talentingas pasakojimas.

Tačiau man užkliuvo 3 skyrelis apie Jonelį Tarvydą. Kam reikėjo visą skyrių (tiesa, jis bene pats trumpiausias, trumpesnis už jį tik baigiamasis 19 skyrius) suteikti antraeiliam personažui, jeigu vėliau jis ir lieka toks - vienas iš antraeilių personažų, savaip įtakojusių Uršulės likimą, bet tik tiek?.. Mano nuomone, pilnai pakaktų jo istoriją papasakoti trumpai, kaip pavyzdžiui, Marijono Daugėlos, kuris irgi svarbus mums tik tuo, kad savaip pakreipė J. K. Bironto gyvenimą.

2016 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis

Marcelijus Martinaitis ,,Kaip katinai uodega peles gaudo"

Jeigu reiktų trimis, keturiais žodžiais apibūdinti šias istorijas apie kates ir katinus, tai pasakyčiau: trumpai, paprastai, su meile.

Knygoje nerasime gilių, filosofinių pamąstymų, tačiau tai nereiškia, kad pasakojimai paviršutiniški. Autorius gana nuosekliai bando pažvelgti į savo ar kitų žmonių ryšį su katėmis per pamokančią, gyvenimišką prizmę. Tai reiškia, kad neapsiribojama vien istorijų išdėstymu, rašytojas dažnai tai, kas vyksta gyvenant su katėmis, taiko ir santykiams su žmonėmis: ,,Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus" (p. 9).

Marcelijus Martinaitis nepamiršo, kad yra ne tik katinų mylėtojas, bet ir poetas, tad knygoje rasime ir šiek tiek jo eilėraščių. Deja, gal tik vienas kitas iš jų man paliko nors kiek stipresnį įspūdį. Ko gero pagrindinis tikslas, kurį čia atlieka eilės, tai paįvairinti patį skaitymo procesą. Tą patį galima pasakyti ir apie piešinėlius, nuotraukas: tik keletas labiau patraukia dėmesį, bet knygai suteikia šiek tiek kitokį prieskonį.

Kartais pasakojimai turi savyje šiek tiek humoro, kartais jie jautrūs. Nors esu rimtosios literatūros mėgėjas, tačiau kartais labai smagu paskaityti kažką paprasto ir mielo. Tokia ir yra ši gerai žinomo lietuvių poeto knygutė.

2016 m. liepos 21 d., ketvirtadienis

Olegas Lapinas, Dalia Lapinienė ,,Santuokos alchemija"

Paslaptingoji trijulė - nigredo, albedo ir rubedo, o ketvirtasis ir paskutinis - šnipštas!

Knyga mane iš pradžių sudomino, nors su Olego Lapino straipsniais ar ankstesnėmis knygomis nesu susipažinęs. Palyginti santuokoje vykstančius procesus su alchemija (tie keisti žodžiai ir yra iš alchemijos) pasirodė įdomu, vyrą palyginti su siera, o moterį su gyvsidabriu - netikėta.
Mano smalsumas buvo suaktyvintas, tačiau skaitant toliau kai kas pradėjo erzinti, kai kas pasirodė nuobodu. Ėmiau suprasti, kad išskyrus bandymą pasirodyti įdomia, ši knyga neturi nieko, kas mane įtrauktų, nustebintų, priverstų susimąstyti. Tikiu, kad kai kam ji gali pasirodyti parašyta smagiu, lengvu stiliumi, kai ką gali prajuokinti ar padėti susimąstyti apie savo santykius. Nesakau, kad turinys nieko vertas. Tačiau man skaityti buvo nuobodu, nes tikėjausi rimtesnės, nuoseklesnės psichologinės santykių analizės, o tai, ką radau, galiu apibūdinti kaip padriką, neapgalvotą bandymą pažvelgti į poros santykius kiek kitokiu žvilgsniu.

Čia nėra net užuominos apie kokius nors mokslinius tyrimus, kuriais autoriai grįstų savo teiginius. Viskas - jų asmeninės, profesinės patirties ir pamąstymų rezultatas. Dėl jų profesinės patirties abejonių man nekyla, kaip specialistais esu linkęs pasitikėti. Tačiau skaitant kilo klausimas - ar vien to užtenka, norint parašyti gerą knygą.
Skyrelių pavadinimai pasirodė sugalvoti pirmu bandymu, neatsižvelgiant į skyrelio turinį, pvz., pačioje skyrelio ,,Ar galima meilė be sekso" pradžioje rašoma ,,Į klausimą apie meilę be sekso galima atsakyti klausimu: ,,ar būna neseksualus amžius?" (psl. 20). Argi negalima buvo skyrelio tuomet taip ir pavadinti, jei ketini rašyti būtent apie tai?.. Suprantu, kad klausimai panašūs, bet pats skyrelio pavadinimas netenka prasmės. Kitame skyrelyje ,,Kaip atsisveikinti su savo tėvais" rašoma tik apie sūnaus santykius su motina. Tad argi buvo negalima skyrelio pavadinti ,,Kaip atsisveikinti su savo motina"?. Skyrelyje ,,Ar vaikai padeda ar trukdo porai" pirma krenta į akis praleistas kablelis prieš antrąjį ,,ar", o po to - tai, jog šis klausimas taip pat nenagrinėjamas, jame rašoma apie tai, kokie sunkumai kyla tėčiui šeimoje gimus vaikui.
 Knyga sudaryta iš skyrelių apie vyrus ir skyrelių apie moteris. Tačiau man taip ir liko neaišku, kaip geriausia knygą skaityti: lyg ir norėtųsi skaityti visus skyrelius, tačiau kai kas juose kartojasi, grubiai tariant žodis ,,vyras" pakeistas žodžiu ,,moteris". Peržiūrėjus turinį iškart matoma, kad nagrinėjamos temos kartojasi. Tad galbūt vyrui užtektų perskaityti apie vyrą?.. Nežinau, šiuo atžvilgiu, knyga taip pat pasirodė neapgalvota. Be to, trečioje dalyje pavadinimu ,,Rubedo" moterims skirta tik 9 puslapiai, vyrams - 21 puslapis. Palyginimui galiu pasakyti, kad pirmoje dalyje vyrams taip pat skirta daugiau knygos erdvės, tačiau bent ne dvigubai daugiau. Antroje dalyje abiems lytims dėmesio skiriama maždaug vienodai.

Knygą galiu rekomenduoti tik tiems, kas nori paskaitinėti kažką apie santykius, tą kažką čia ir galima rasti. O mane knyga nuvylė, neradau, ko tikėjausi, be to, pasirodė, kad autoriai mažai galvojo apie turinio pateikimą.

2016 m. liepos 14 d., ketvirtadienis

Marina Stepnova "Lazario moterys"

Trys moterys, o ketvirtas - vyras - Lazaris Lindtas. Jis savaip ,,įsipaišo" į kiekvienos iš jų svajones ir gyvenimą.

Barbariska ir jos svajonė turėti namus. Galočka ir jos mylimasis Nikolenka. Marusia ir jos noras susilaukti vaiko. Beje, niekada nesupratau, kaip rusai sugalvojo Aleksandrus vadinti Sašomis, tačiau šis jų gebėjimas kurti mažybines vardų formas mane žavi iki šiol.

Vargu ar įsivaizduočiau, kad šiame dešimtmetyje įmanoma parašyti geresnį rusišką romaną negu šis. Pacituosiu Kristiną Sadauskienę iš Kultūrpolis.lt: ,,Pastebėjau, kad tai, kas pavyksta tiems keliems mano žinomiems šiuolaikiniams rusų autoriams, turbūt vargu ar pavyktų kurios kitos valstybės kultūrinėje terpėje išaugusiems literatams. Dramatiškumą gesina ironija ir cinizmas, vulgarumą atsveria tyrumas, aštrus materializmas dera su poezija ir taip toliau, beprotišką meilę sutramdo gyvenimo aplinkybės". O gero rusiško romano neskaičiau nuo Dostojevskio laikų (tai reiškia maždaug 6 metai atgal), todėl visai pasiilgau.

Nors vertinu šį kūrinį aukštai, vis tik kai kas man jame ir nepatiko. Pavyzdžiui, pritrūko paties Lazario Lindto, jo asmenybės ryškumo ir visaip išgarsintos įtakos ir visagalybės. Supratau, kas turima omenyje ir mačiau keletą tos didžiulės įtakos pavyzdžių, bet norėjosi kiek daugiau. Suprantu ir tai, kad romanas sąmoningai šiek tiek provokuoja skaitytoją, nes Lindtas kūrinyje atlieka panašų vaidmenį kaip ir visa XX a. Rusijos istorija - lieka fone. Centre gi - trijų skirtingų kartų moterys. Bet vis tik jo vardu pavadinta ir viena knygos dalis, taigi skaitytojo provokacija, manau, yra dalinė, Lindtas lieka kažkur per vidurį tarp pirmaplanių ir antraplanių personažų, tad vėlgi, man norėjosi jo daugiau.

Tačiau tai atperka labai vaizdinga pasakotojo kalba, ryškios personažų asmenybės (nors Lindtui ryškumo, mano nuomone, pritrūko), gerai įgyvendintas rašytojos užmojis apskritai imtis rašyti tokių didelių apimčių kūrinį, kuriame į vieną supintos begalė kitų istorijų. Nuojauta man sako, kad jis nėra pilnai apgalvotas, kai kurios detalės gal ne visai savo vietoje, bet ta pati nuojauta sako, kad reikia šitą knygą mylėti. Todėl imkite, skaitykite ir mylėkite!

2016 m. liepos 6 d., trečiadienis

I. Yalom "Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos"

Irvinui Yalomui jau 85 metai, o ,,Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos" išleistos prieš metus, yra jo naujausia knyga. Ką reiškia tokiame amžiuje aktyviai užsiimti ne tik rašymu, bet ir psichologiniu konsultavimu aš pasakyti negaliu ir įsivaizduoti sekasi sunkiai, tačiau skaitant noveles atsirado minimalūs supratimo pradmenys: mylima profesija norisi gyventi ir kartais atiduoti jai paskutines jėgas, žmonės stebisi ir klausinėja ,,vis dar dirbate?!", mirties nuojauta tampa arba priešu, arba kasdieniu palydovu, kaip dantų šepetėlis ar šukos.

Novelės parašytos paprastai, išlaikant pagrindines knygos temas (mirties baimė, senatvė, mirtina liga) pasakojimo centre. Kai kurios novelės nustebino kiek neįprastu pateikimu. Įprastas pateikimas yra maždaug toks - į kabinetą pirmai konsultacijai atvyksta klientas, ir toliau pasakojama, kaip sekėsi su juo dirbti iki paskutinės konsultacijos. Ir tokia istorija be abejo gali būti įdomi, tačiau ilgainiui greičiausiai jos taps nuobodokos. Juk mūsų protas ir atmintis ne visada veikia tokiu tiesiaeigiu principu. Todėl smagu, kad ir I. Yalomas vieną istoriją pradeda nuo savo namų šeimininkės laidotuvių, kitą nuo kliento elektroninio laiško, dar kitą istoriją pateikia kaip pasakojimą apie du skirtingus klientus.

Esu skaitęs ir Genovaitės Bončkutės-Petronienės "Pas kunigą ir detektyvą - psichologo kabinete": istorijos pasirodė kiek nuobodokos dėl jau minėto linijinio pasakojimo, taip pat labiau edukacinės nei literatūrinės. Čia jau ne tiek kritika, kiek skonio reikalas. Su psichoterapija norinčiam susipažinti ko gero rekomenduočiau paskaityti ir šią lietuvių autorės knygą. Kita vertus, jei žmogus norėtų ne tiek susipažinti, o praplėsti savo supratimą apie psichoterapiją, tai I. Yalomo istorijos kur kas geresnis pasirinkimas.

2016 m. birželio 30 d., ketvirtadienis

Renata Šerelytė "Rebekos salos"


Renatos Šerelytės "Rebekos salų" viršelis man daugeliu atžvilgių patiko. Jis mistiškas, paslaptingas. Viršuje tarsi ant kažko pakabinti sklando tamsūs gėlių šešėliai. Pilkšvai žalios pelkės spalvos fone matome vaiduokliškus merginos ir paukščio (greičiausiai varno) siluetus. Valtis ir žodžio „salos“ raidės veidrodiniu principu atsispindi vandenyje, tačiau žmogaus ir paukščio siluetai neatsispindi. Įdomu, ar tai padaryta sąmoningai?.. Vandenyje matome valtį, tačiau mergina ir paukštis tėra šmėklos, todėl nepalieka atspindžių? Nors knygoje ir nėra jokių fantastinių būtybių, tačiau tai gali išreikšti dviejų pasaulių idėją - pagrindinė personažė persikelia iš realaus į netikrą pasaulį.

 Tačiau šiame mistiškame įvaizdyje, mano nuomone, visai nedera apačioje nupiešti sportbačiai. Kokiu tikslu jie čia pavaizduoti?  Kadangi sportbačiai plaukioja po valtimi, ežere, gal turime suprasti, kad kažkas juos pametė, o gal jie priklausė kokiam nors nuskendusiam jaunuoliui?.. Ironizuoju. Jie tiesiog nedera prie bendros paslaptingos viršelio kompozicijos.

Taigi viršelis daugiausiai kuria nuotaiką ir tai daro pakankamai sėkmingai, taip pat iš dalies atspindi ir knygos turinį.

O ką manote jūs? Jei esate skaitę šią knygą, kaip ji Jums patiko?

2016 m. birželio 27 d., pirmadienis

G. Bleizgys ,,Taisyklingumas"



Justinas Dižavičius:
Tai mano pirmoji pažintis su Gintaro Bleizgio (1975 m.) kūryba. Šią poezijos knygą pasirinkau kaip bene naujausią rašytojo darbą (2014 m.) ir nenusivyliau. Perskaičius liko stiprus įspūdis apie eilėraščius, be to jie paskatino pasidomėti ir rašytojo gyvenimu.
Knygoje eilėraščiai yra tarpusavyje susiję turiniu ir detalėmis, kartais sudaro netgi pakankamai prozišką pasakojimą. Tai pasirodė gana netikėta, nes iš poezijos knygos vis dar labiau tikiuosi jausminio, simbolinio, o ne pasakojamojo pagrindo. Tiesa, jis išryškėjo tik nuo 13 eilėraščio, kuriame pradedamos atskleisti kalėjimo patirtys (rašytojas mėnesį laiko atlikinėjo bausmę Lukiškėse). Ši dalis taip pat pasižymi ir socialiai kritišku požiūriu į bausmę atliekančiųjų gyvenimo sąlygas bei pareigūnų elgesį, tam tikras teisinės sistemos ,,kliurkas" (,,para karantine davė puodelį arbatai su skyle dugne prižiūrėtojas rėkdavo gerk debile greičiau nes viskas išbėgs (p. 49)).
Kita svarbi eilėraščių dalis kalba apie jausmus mylimai žmonai ir kaip kalėjimo patirtis pakeitė kalbančiojo požiūrį į jų tarpusavio santykius. Kalbama jausmingai, iškyla įvairūs prisiminimai, nukreipiantys mintis į laiko reliatyvumo pojūčius, tapatybės dilemas, santykių apmąstymus ("...nuo tavo akių iki mano yra amžinybė neišbrendamos pusnys - - surakintomis rankomis tąkart negalėjau padėt tau gyventi..." (p. 12)).

Neringa Butnoriūtė:
Vis dėlto nesinori viskuo aklai pasitikėti. Taip nutinka todėl, kad konceptualiai apmąstomas leidinys sudaro vienovės prielaidą, bet kalbėjimas jos neišduoda. G. Bleizgio eilėraščiai stiliaus požiūriu gana eklektiški – apeliuojantys pakylėjimais, tiesmukumu ar didaktika, aprėpia tolimas asociacijas, nors sunumeruoti it tęstinio teksto dalys.

2016 m. birželio 20 d., pirmadienis

Sandra Bernotaitė ,,Dioniso barzda"

Lietuvių literatūroje tai, ko gero, pirmas atvejis, bent kiek aš žinau, kuomet atvirai nagrinėjama jauno žmogaus seksualinė tapatybė. Kūrinyje vaizduojami trys personažai - gėjus, biseksualas (aseksualas?) ir mazochistė. Dėl dviejų paskutinių galbūt ir nėra iki galo aišku. Tiesa, ketvirtoji bandė įsiterpti, tačiau taip ir liko tik tašku už lygiakraščio trikampio sienų. Tai jauni žmonės, kurie tyrinėja savo mintis, jausmus, nuostatas. Kartais jie atrodo ganėtinai kategoriški, kartais kvailoki, kartais atviri ir nuoširdūs. Tiesa, dauguma jų samprotavimų man pasirodė painūs ir neaiškūs.

Perskaičius bendras įspūdis liko neigiamas nepaisant to, jog kai kurie autorės sprendimai, susiję su (post)modernaus romano bruožais, visai patiko.

Čia išsamiau aptariau šį romaną - www.satenai.lt/2016/06/03/lgbt-susiduria-su-vujarizmu


2016 m. kovo 28 d., pirmadienis

Peter Kreeft "Angelai ir demonai"

Katalikas turi nešti Gerąją Naujieną, nesvarbu ar sniegas sninga, ar lietus lyja, ar demonai apninka. Tačiau katalikas niekada neliks vienas. Netgi jei jis vienintelis Žemėje, aplinkui turi visą galybę nematomų sąjungininkų - angelų. Ir greičiausiai paskutinį mūšį laimės jisai.

Autorius rašo paprastai, taip, kad suprastų tiek vaikai, tiek ateistai. Ko gero viena pirmųjų žinių, kuri atkreipė mano dėmesį - tai, jog angelai nėra mažučiai meilučiai skraidantys Amūrai. Vienintelė detalė verta dėmesio šiame simbolyje yra lankas su strėle. Būtent, angelai yra grėsmingi, nuožmūs, netgi savotiškai baisūs kariai. Toks yra arčiau tiesos esantis krikščioniškas angelo įvaizdis.
Beveik viskas, ką perskaičiau šioje mažoje knygutėje skambėjo ganėtinai naujai, šiek tiek netikėtai. Nors kai kas girdėta, tačiau autorius sugeba savo gyvu rašymo stiliumi sudominti.
Autorius nesuka žodžių į vatą. Viską, ką turi ir nori pasakyti, išdėsto klausimų-atsakymų forma, tad tai šiek tiek primena pokalbį, tarsi labai smalsus suaugęs žmogus (arba vaikas) klausinėtų savo sritį išmanantį specialistą, kuris derina gana sudėtingas žinias su paprastais palyginimais, pvz., "Ar angelai yra skirtingos asmeybės? Taip! Dar labiau nei žmonės. Angelai yra daug individualiau diferencijuoti nei mes, nes kiekvienas angelas yra vis kitos rūšies ir skiriasi nuo kito, kaip skiriasi katė nuo šuns." (36 p.)

Taigi siųskime mintimis linkėjimus savo angelui sargui, nes jis yra šalia. Taip kaip yra ir trys keturiose.

2016 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Renata Šerelytė "Ledynmečio žvaigždės"


Mažame kaimiūkštyje gyveno Jolanta. Mergaičiukė buvo ne iš kelmo spirta: mokėjo skaityti kosmoso žvaigždes ir skaičiuoti, kelintas dabar ledynmetis sušaldė žmonių širdis. O kad sušaldė buvo aišku iš to, kaip vyrai-moterys myli deginantį gerkles vandenį iš butelio. Jolanta net nesistengė išgelbėti pasaulio, nes žinojo, kad tai ne jos reikalas. Tai angelų ir demonų reikalas, o kaimiūkščio užgrūdinta mergina nesigėdijo bendrauti nei su vienu padaru. Tiesa, kad Jolanta išvažiavo į Vilnių, tačiau kamiūkščio vyrai-moterys jos nepaliko. Pavirtę visokio plauko demonais jie ir toliau iš gyvenimo padoriam sovietiniam mieste siurbė bet kokią prasmę.


Pradėjęs skaityti šį kūrinį greitai pradėjau abejoti, ar įveiksiu, ar suprasiu, ar verta... Tačiau dar kartą pradėjau iš naujo ir persilaužiau. Tarsi patekau į šį pilną įvaizdžių, simbolikos pasaulį, kuris iš pradžių pasirodė visiškai svetimas, o po to įtraukiantis ir įdomus.
Pavadinčiau šį kūrinį pasaka suaugusiems, nes veikėjai čia labai spalvingi - nuo Viktorijų regijų iki raganų, demonų, chameleonų bei oželių.
Manau, kad pagrindinis veiksmas - tai nuolatinė trintis tarp Jolantos ir visų kitų personažų. Jie diktuoja vienokias sąlygas ir šiai merginai tenka su tuo taikytis.
Negaliu sakyti, kad supratau kiekvieną knygos sakinį ar pastraipą, vis tik šis kūrinys primena kosmoso tvarką - tiki ar jauti, jog visa tai turi tam tikrą prasmę, tačiau negali pasakyti, kokią. Panašiai ir čia, tenka nemažai vadovautis jausmu, proto skundus palikti nuošalyje, tiesiog mėgautis pasakojimu, kuris ne tik žadina vaizduotę, bet ir paliečia emociškai.

2016 m. kovo 21 d., pirmadienis

Jo Nesbø "Nemezidė"

Galbūt jau pastebėjote, kad šioje svetainėje svarbios ne vien knygos, bet ir jų turinys.
Galbūt pastebėjote, kad šioje svetainėje svarbus ne tik jos turinys, bet ir skaičiai.
Galbūt pastebėjote, jei skaitėte, kad Jo Nesbo "Nemezidėje" galima rasti tris meilės trikampius (na galbūt vienas iš jų vis dėlto keturkampis): dviejuose iš jų broliai susipyksta dėl vienos moters, trečiame viena moteris supyksta ant trijų vyrų.

Taigi šis ketvirtasis Hario Hūlės serijos romanas kalba mums apie pražūtingą aistrą. Gal ir gali ši istorija kai kam pasirodyti panaši į melodramą, o kodėl gi ne?.. Parodykite man detektyvą, kuriame nėra melodramos elementų. Labai gerai pamenu, kad ir  Tomo Hariso Raudonasis Drakonas sugebėjo pamilti paprastą mirtingą kuklią moterį ir dėka jos atvirto į tokį pat paprastą pasimetusį žmogelį, tiesa su nemaža žmogžudysčių istorija savo CV.

Ką gi, galbūt Jo Nesbo turėjo įžvalgos ir drąsos detekytvų mėgėjams imti ir pasakyti seniai žinomą tiesą - moterys skaito meilės romanus, o vyrai - detektyvus, bet kai giliau pažiūrėsi (o mes čia mėgstam giliau), tai gal ten daugiau panašumų, nei skirtumų.

Dar šita knyga yra apie dieviško senovės graikų keršto deivę Nemezidę. O visi žinome, kaip graikai mėgo savo tragedijose vaizduoti aistrų apimtus veikėjus, kurie žudo, nusižudo arba bent bando ką nors nužudyti. Štai Jums ir trys keturiose - bet kuriam meilės romane ar detektyve sutelpa gera graikų tragedija.

Knygų dama sako:
„Nemezidė“ – tyras malonumas užkietėjusiam detektyvų mylėtojui. Man be galo patiko mintis jog nusikaltimus Hariui padeda spręsti nusikaltėlis. Ir ne bet koks – gyvenime visko matęs ir patyręs, aukštą intelektą demonstruojantis ir visada kelis žingsnelius į priekį pasiruošęs čigonas.

Knygų lentyna:
Apibendrinant galima pasakyti, kad viskas prasideda banko apiplėšimu per kurį nužudoma kasininkė, o baigiasi tuo, kad pats Haris Hūlė tampa pagrindiniu įtariamuoju kitoje byloje. Kas vyksta tarp pirmojo ir antrojo dėmens ir kur nuveda šių dviejų dėmenų suma, sužinokite perskaitę knygą.

Sniegena:
Knyga turi šiokių tokių sąsajų su ,,Raudongurkle"- užuominos, nuotrupos, nutylėtos smulkmenos. Tai visiškai netrukdo sekti istoriją, pasakojamą ,,Nemezidėje", tačiau, jei esi skaitęs ,,Raudongurklę",  suteikia pasitenkinimą jas pastebėjus.

2016 m. kovo 15 d., antradienis

Romualdas Granauskas "Kai reikės nebebūti. Mano draugo gyvenimas ir mirtis"


2012 metų viršelis
Šią savaitę www.knygosirtt.lt pirmame puslapyje rekomenduoja Romualdo Granausko apysaką „Kai reikės nebebūti. Mano draugo gyvenimas ir mirtis“. Viena iš priežasčių priminti apie šią knygą yra ta, jog 2015 metais pasirodė naujas šio kūrinio leidimas su nauju viršeliu. Jame matome tik pirmą pavadinimo dalį „Kai reikės nebebūti“.

Čia keliu klausimą: kuris knygos viršelis įdomesnis, geresnis?

Pirmiausia krenta į akis bendras spalvinis kontrastas – 2012 metų leidimo viršelis tamsus su ryškiai išsiskiriančiomis raudonomis raidėmis ir žemiau - baltomis, 2015 metų – šviesus, ganėtinai pilkas. Šiuo požiūriu pirmojo leidimo spalvos man daro didesnį įspūdį: kontrastingos balta, raudona ir juoda tarsi savaime atspindi antrosios pavadinimo dalies priešingybes – gyvenimą ir mirtį.

2015 metų viršelis
Abu viršeliai pakankamai šykštūs iliustracijomis. Pirmajame matome kažkieno koją su batu ant grindų, antrajame – pagrindinius knygos veikėjus – R. Granauską su savo šunimi. Nei viena, nei kita iliustracija šiuo požiūriu manęs iki galo netenkina. Koja su batu beveik susilieja su tamsa, daug geriau matomos grindys viršutinėje dalyje. Vis tik čia man norėtųsi daugiau aiškumo, nes pati apysaka pasakojama paprastai, jautriai, dėmesingai, tad nelabai suprantu, kodėl viršelis turėtų būti skendintis šešėliuose ir ką galų gale simbolizuoja ta koja ant grindų. Šiuo požiūriu 2015 metų viršelio paprastumas man patinka labiau, bet vėlgi jaučiu, kad jis galėtų būti dar geresnis, pavyzdžiui vietoje nuotraukos norėčiau matyti kieno nors pieštus R. Granauską su šunimi – kaip juos įsivaizduoja dailininkas.

Paprastai Lietuvos rašytojų sąjungos knygų viršeliai mane džiugina kur kas labiau. Čia galite peržiūrėti mano padarytą video įrašą apie R. Granausko „Kenotafą“.

Vis tik reikia pasakyti, kad šiuo atveju, svarbiausias ne viršelis, o pats knygos turinys – vyro ir šuns draugystė, puslapiuose jaučiamas rūpestis.

2016 m. kovo 11 d., penktadienis

Kaip sukurti įdomų personažą? Hario Poterio ir Hario Hūlės atvejai



Iki šiol beveik neskaičiau knygų serijų, tačiau taip jau susiklostė, jog baigęs J.K. Rowling Hario Poterio paskutinę knygą nusprendžiau nusileisti savo smalsumui ir pradėjau skaityti Jo Nesbo Hario Hūlės detektyvus.

Ir tik visai neseniai pastebėjau, kad jų vardai sutampa.

Hario vardas pasirodo kilo iš Senovės Graikų kalbos (χάρις) ir reiškia malonę.

Čia noriu atkreipti dėmesį į šių personažų panašumą ir ką tai gali padėti atsakyti į klausimą - kaip sukurti įdomus personažą? Žinoma, išoriškai jie pakankamia skirtingi - Poteris paauglys, o Hūlei apie 50 metų, Hūlė alkoholikas, o Poteris jokiomis ligomis neserga.
  1. Pirmiausiai reikia objektyvių priežasčių, kodėl tas personažas turėtų išsiskirti iš aplinkinių, kažko kas lengvai identifikuojama ir dažnai krenta į akis, tačiau tuo pačiu tas ženklas turi tam tikrą istoriją. Tai Poterio randas ant kaktos žymintis jam ir jo šeimai tragišką susitikimą su Voldemortu. Hūlė - alkoholikas ir tai irgi nemažai kalba apie jo praeitį (alkoholizmu sergantys žmonės dažnai neturi stabilių artimų santykių): mama mirė jo jaunystėje, su tėvu niekada artimai nebendravo. 
  2. Antra, personažo asmenybė. Abu Hariai yra kovotojai, kurie gana užsispyrę, neretai linkę pasikarščiuoti ir dėl to patekti į sudėtingas situacijas, konfliktus su didesnę valdžią ar galią turinčiais žmonėmis. 
  3. Trečia, personažas turi globėją. Abu Hariai turi įtakingą žmogų, kuris jais pasitiki ir padeda išvengti kai kurių pasekmių, pasiekia susitarimą su kitais valdžią turinčiais asmenimis. Tokiu būdu Poterio neišmetė iš mokyklos, o Hūlės - iš darbo. Štai Jums ir malonė, apie kurią kalbėjau pradžioje. Iš pirmo žvilgsnio tai, kad abu personažai yra globojami, gali pasirodyti kaip jų silpnybė, tačiau taip nėra. Kaip minėjau, abu yra kovotojai ir siekia savo tikslų, kurie ne visada priimtini kitiems žmonėms.

Noriu pateikti krikščionišką malonės sampratą iš bernardinai.lt straipsnio "Dievo malonė, o ne įstatymas": "Dievo malonė yra Jo suvereniai rodomas palankumas, ir būtent tiems, kurie visai jo nenusipelnė." Mūsų kultūra yra krikščioniška, todėl galbūt mūsų pasąmonėje yra įsišaknijusi ši malonės samprata ir ji mums yra patraukli, todėl ir mėgti personažus, kuriems rodoma malonė, mums patinka.

Silpnybės ir trūkumai virsta mūsų stiprybėmis ir privalumais, kaip trys keturiose.

2016 m. kovo 8 d., antradienis

J. K. Rowling "Netikėta vakansija"



Skaityti "Netikėtą vakansiją" buvo visai įdomu. Ilgainiui to mažo miestelio vietoje pradėjau įsivaizduoti savo mažą miestelį, kuriame užaugau ir iš kurio taip pat norėjau kuo greičiau išdumti vos baigęs mokyklą kaip dauguma šio pasakojimo personažų.
Manau, kad galima buvo parašyti ir trumpesnę, stipresnę knygą, nes joje gana daug informacijos, kuri skaitant jautėsi "sugrūsta", pvz., ne vieną kartą skliausteliuose imama pateikti išties nemažą kiekį informacijos, kuri neatrodo tokia svarbi, tad imi galvoti, gal nereikėjo taip išsiplėsti.
Galima į šitą knygą žiūrėti kaip į tragediją, kaip į juodąjį humorą, kaip į satyrą, kurioje galbūt bent viename iš personažų atpažinsime ir save.


Panašu, kad rašytoja po "Hario Poterio" sėkmės leido sau kalbėti gerokai riebiau apie tai, kaip mato pasaulį. Man dabar norisi paklausti, kaip jame (jos pasaulio matyme) dera gėris ir blogis? Juk iš pirmo žvilgsnio visas romanas yra nuodėmių - pavydo, prievartos, smurto, keršto, persivalgymo, puikybės! - sąrašas.

Ką gi, prisiminkime Valdovą Voldemortą, didžiausią rašytojos sukurtą blogiuką, jo vidinis blogis galiausiai sunaikino jį patį ir Hariui Poteriui net nereikėjo imtis jokios agresijos, kad jį nugalėtų. To paties mus moko krikščionybė - blogis yra bejėgis. O kur čia gėris, galima paklausti? Manau, gėris laukia mūsų, kol mes jį pastebėsime. "Dievo šviesa spindi iš kiekvienos sielos" mintyse ištarė sikhų tikėjimo Parmindrė ir galiausiai pasiryžo palaikyti netikėtos iniciatyvos besiimančią dukterį. Ilgą laiką ši buvo nepastebėta ir iš jos buvo šaipomasi, tačiau galiausiai vienu veiksmu ji parodė daugiausiai drąsos.


Šia prasme tegul gėris persišviečia blogio (mūsų susikurtose) iliuzijose, kaip trys šviečia keturiose!

Suprasti pasaulį

Kai kurie ankstyvieji krikščionys, tokie kaip Origenas ar Justinas Kankinys, tuo pačiu buvo ir filosofai. Jiems, kaip ir ankstesniems filosofams rūpėjo esminiai klausimai, pvz., "Kaip atsirado pasaulis?", "Kas buvo pirmoji priežastis?", "Kaip teisingai gyventi?".

Neturėtume atskirti mokslininkų, dvasininkų, filosofų į atskiras kategorijas. Anksčiau viskas buvo viename - žmonės ieškojo išminties, bandė suprasti pasaulį. Tam tinka visi įrankiai - menas, religija, mokslas.
Čia, šioje svetainėje, bandysiu tai daryti. Suprasti, pažinti, pasidalinti. Todėl ir pavadinimas "Trys keturiose" - savotiška paslaptis, kaip galima suderinti tai, kas iš pirmo žvilgsnio nesuderinama, tačiau tuo gyvename.

Įkvėpimo sėmiausi iš http://historyofphilosophy.net/