2017 m. spalio 10 d., antradienis

Laura Sintija Černiauskaitė „Artumo jausmas“

Šį rinkinį skaičiau šiais 2017 metais, birželio mėnesį. Taip ir neaprašiau jo, tačiau vis vien šiame savo knygoraštyje norisi paminėti tris keturis tekstus, kurie ko gero verti didesnio dėmesio. Pats pirmas tekstas - apysaka „Vidurdienį, Lidijos laiku“ gerai atspindi L. S. Černiauskaitės kūrybą - mistinės detalės, dėmesio centre - romantiniai santykiai, jausmai. Taip pat ganėtinai įspūdinga antroji apysaka „Obuolys Kipreliui“ žavi rašytojos fantazija, neįprastas pasakojimo "kampas". Galiausiai paskutinis tekstas - pjesė „Blyksnis po vasaros vandeniu“ - apie stebuklingų gydymo galių turinčią mergaitę.
Kita pjesė „Artumo jausmas“ parašyta taip pat gerai, tačiau man paliko mažesnį įspūdį.
Taip pat rinkinyje trys novelės: „Violončelė“, „Kaip daromi vaikai“, „Įvykis“.

Rinkinys vertas dėmesio, ko gero šiek tiek brandesnis nei „Liučė čiuožia“. Sunku pasakyti, kuris patiko labiau.

2017 m. spalio 9 d., pirmadienis

Povilas Šklėrius „Ko negalima sakyti merginai bare“

Štai ir įvyko mano pirmoji pažintis su Povilu Šklėriumi, ne kur nors „Solstafir“ koncerte, o man paėmus į rankas jo romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“. Kūrinys autentiškas, paremtas autoriaus patirtimi santykiuose su merginomis. Kol kas neskaičiau kitų recenzijų apie šį kūrinį, taigi mano nuomonė nebus įtakota kitų žmonių nuomonės.
Iš esmės imant knygą į rankas mano lūkesčiai nebuvo dideli. Tikėjausi, kad knyga bus gana paviršutiniška, bet smagi, galima sakyti, lengvas skaitalas. Taip sakau, nes nesu nei romantinių, nei humoristinių knygų mėgėjas. Tad man lengviau įtikti rašant rimtai. O dabar pirmas dalykas, ką noriu pasakyti: knyga pranoko mano lūkesčius. Pasirodė kur kas įdomesnė, įžvalgesnė ir geriau parašyta, nei tikėjausi. Padėka autoriui, kad pavyko nustebinti.
Antras dalykas, į ką noriu atkreipti dėmesį: siužete autorius sėkmingai derina romantinę liniją su vienišiaus linija. Nors pasakotojas Povilas toli gražu nėra vienišius, tačiau jis yra juo tuo metu, kai pasakoja skaitytojui savo istoriją. O pasakoja jis apie savo draugus, apie merginas, su kuriomis draugavo, su kuriomis bendravo, su kuriomis turėjo kažkokį santykį. Žodžiu, tų merginų visai daug. Ir apskritai personažų gana daug, jie dauguma trumpai pristatomi. Šie pristatymai dažniausiai turi savyje kažką komiško, bet galiausiai aš manau, kad jų yra per daug. Nėra jie (pristatymai) nei tokie juokingi, nei tokie svarbūs. Daug personažų vardų, jie tiesiog užsimiršta, nes dauguma jų nevaidina jokio svarbaus vaidmens šioje knygoje. Todėl man atrodo taip: arba reikėjo tuos pristatymus dar labiau išplėsti, padaryti komiškesnius, arba dalies jų atsisakyti, palikti tik svarbiausius. Kartu galbūt atsisakyti ir kai kurių personažų. Po šios kritikos, grįžtu prie to, ką noriu pasakyti: viskas prasideda nuo tos vienišiaus linijos: Povilas susimąstęs stebi kitą porelę, kalba apie tai, kad bijo nuostabių moterų ir pan. Toliau pasakoja apie įvairius santykius, apie savo emocijas, kaip jis dabar jaučiasi. Tačiau pamažau pamažu vis daugiau dėmesio imama skirti vienai merginai, vardu Liucija. Ir ji vis labiau ima reikštis Povilo pasakojime. Vis daugiau, vis daugiau, kol galiausiai nieko daugiau ir nematyti. Nes „visur ta šviesa“, kuri apakina mūsų pasakotoją, ir apie nieką daugiau jis ir negali mums papasakoti 😊 Štai taip sakyčiau laiku ir vietoje knyga ir baigiasi. Mes, skaitytojai, vis geriau ir geriau matome, kaip mūsų pasakotojas įsimyli. Ir vis labiau, ir labiau pamiršta mus, skaitytojus, nes jau nebežino, į ką kreiptis, į mus, ar į Ją.
Taigi trečias dalykas: Įdomūs formos sprendimai. Tiek knygos pradžioje, tiek pabaigoje Povilas tiesiogiai kreipiasi į mus. Vėliau mane kiek sutrikdė tai, kad jis kreipiasi į kažką kitą. Bet kaip ką tik minėjau, tai Ji vis labiau užvaldo mūsų pasakotojo mintis, tad natūralu, kad jis ima pasakoti dalykus jai. Kitas sprendimas – sapnai – pasakotojas sapnuoja be skyrybos ženklų. Ir puiku! Kam sapnuose jie ir reikalingi? Tik jau kam tada dar reikia beveik kiekvieną sapną pradėti žodžiais „Sapnuoju, kad...“?.. Skaitytojas pats puikiai supras, kad čia sapnas ir be to. Tai šitas truputį suerzino. Bet šiaip, puikus sprendimas, sakau ir kaip psichologas, sapnai juk chaotiški, visi juos turėtų pasakoti bent jau be skyrybos ženklų.
Ketvirtas dalykas – vis tik labiausiai tai knyga apie patį pasakotoją. Povilas iš esmės pasakoja ne savo meilės istoriją, ne apie savo draugus, ne apie darbą, o apie save. Tai daug ką paaiškina. Iš dalies, jam tiesiog norisi išsikalbėti. Kaip jau sakiau, knygos pradžioje jis vienišius, jam kartais norisi staugti kaip vilkui (pažįstu šį jausmą). Taigi natūralu, jis ieško, kas jį gali išklausyti. O tai mes, skaitytojai ir skaitytojos. Tad koks tas Povilas? Humoro jausmas. Check. Muzikinį skonis. Check. Ir dar yra romantikas. Bet nėra viskas taip gražu. Kartais jis ir abejingas, kartais gali ir nederamai pasielgti. Negaliu sakyti, kad tai kažkuo labai unikali asmenybė. Ne, šiuo atveju daugiau žavi tai, kad jis panašus į daugelį, tik geriau nei daugelis moka apie save papasakoti. Apie tokius niekas knygų nerašo, todėl, prašau, jei nori pats apie save parašyk. Jis ir parašė.
Ir ačiū jam už tai, kad parašė ne bet kaip, o dar ir visai gerai. Įvertinimas – trys keturiose iš penkių!

2017 m. rugpjūčio 21 d., pirmadienis

Delia Ephron „Sirakūzai“

Romanas išleistas 2016 metų liepą. Goodreads svetainėje įvertintas 7 tūkst. skaitytojų, kurie dažniausiai skyrė 4 (37%) ir 3 (36%) balus.

Justinas Dižavičius:
Knygos sumanymas įdomus - šiuolaikiniai amerikiečiai atvyksta į Sirakūzus, senove dvelkiantį, kultūra turtingą, tačiau nieko įspūdingo išlepintam turistui negalintį pasiūlyti Sicilijos miestą. Taip kuriamas kontrastas tarp šiuolaikinio žmogaus tuštybės ir turtingo kultūrinio paveldo, kuris iš esmės lieka nepastebėtas. Mūsų personažai daugiausiai domisi maistu ir vynu. Taigi sumanymas įdomus, tačiau negaliu pasakyti, kad puikiai išpildytas. Autorė galbūt ir siekė sukurti šį kontrastą, tačiau neišnaudojo visų jo teikiamų galimybių. Pernelyg daug dėmesio skiriama ne šiam kontrastui išryškinti, bet knygos pabaigoje augančiai įtampai kurti. Taigi, mano nuomone, dėl tokio sprendimo pasirinkta veiksmo vieta netenka dalies savo reikšmės, nes galiausiai aprašomi įvykiai galėjo nutikti ir kituose miestuose.

Mano knygų pasaulis:
Didžiausia romano stiprybė yra tai, kad ši istorija – ne šiaip eilinė jausminga gyvenimiška drama, kupina ašarų ir meilės prisipažinimų, kurioje įveikę visus sunkumus vienas kitam skirti žmonės galiausiai būna kartu ir skaitytojui lieka tik pasidžiaugti, kaip gražiai viskas išsisprendė. Ne. „Sirakūzuose“ vyrauja niūri nuotaika – verčiant puslapius galima nujausti, kad kažkuriuo metu įtampa pasieks kulminaciją, įvyks kažkas, kas pakeis bent jau kelių veikėjų gyvenimus.

Fantastiškų (-os) knygų žiurkės:
Man labai patiko, kaip autorė tuos santykius varto ir skalbia. Gyvenimiškai ir nesumeluotai, taip, kaip tikrai galėjo būti. Mergaitės Snow – vilkas auksinio avinėlio kailyje – gal mažiau įtikinanti, bet, manau, jos paveikslas yra epizodinis, tam kad geriau atskeisti suaugusiųjų charakterius ir išprovokuoti kulminaciją.

Knygų dama:
Nuo pirmo iki paskutinio puslapio ši knyga mane slėgė. Ji tokia pilna pykčio, neišsakytų jausmų, erzelio, jog tikrai – emociškai ji mane išsunkė. Man buvo nemalonu skaityti kaip Maiklas šlykštisi vyresniu savo žmonos kūnu, kaip Teilor prikaišioja Finui jo neišprusimą (Teilor iš aukštuomenės, Finas ne), kaip ta pati Teilor perdėtai reguliuoja dukters gyvenimą, o Snou manipuliuoja tuo ir kelia dar daugiau sąmyšio.

Pati Delia Ephron interviu sakė:
Tai tamsi knyga – vietomis labai juokinga, tačiau amorali. Man nerūpėjo, ar kam nors patiks Lizė, Maiklas, Teilor ir Finas. Tenorėjau, kad jie būtų tikroviški. Įdomūs ir prikaustantys dėmesį. Daugybė žmonių man yra prisipažinę: „Maniau, kad man patinka, tarkim, Finas, bet paskui supratau, kad man jis visiškai nepatinka.“ Skaitytojo požiūris į vieną ar kitą veikėją keičiasi, išaiškėjus jo išdavystei, melui ar kerštui.


2017 m. rugpjūčio 20 d., sekmadienis

Romualdas Granauskas „Kenotafas“

Justinas Dižavičius:
Tai tas romanas, nuo kurio turbūt ir prasidėjo tikrasis mano susidomėjimas lietuvių literatūra. Supratau, kad jei toks klasikas kaip Romualdas Granauskas gali parašyti taip moderniai ir šiuolaikiškai, tai ko mes tik negalime! Jeigu yra toks dalykas kaip lietuviško kaimo dvasia – tikra, tokia, iš kurios išaugo dabartinio laikmečio kartos, tai Romualdas Granauskas sugeba ją prakalbinti, išklausyti ir užrašyti. Ši knygoje atsiskleidžianti dvasia nėra linksma, greičiau jau liūdna, bet šitas liūdesys kitoks – subrendęs, todėl šiek tiek saviironiškas.
O čia daugiau atsiliepimų, lietuvių ir latvių...

mb:
Romanas itin paprastas, rašoma vėl apie pokarį, nieko itin ypatinga, nauja jame nėra. O ir nereikia…. Kaip sako pats rašytojas: "Pasirinkau pačią neįdomiausią temą: rašau knygą apie tai, kaip aš tą knygą rašau".

 Alfredas Guščius:
Iš pirmo žvilgsnio siaura, kamerinė romano tema (rašymo apie rašymą) nesukliudė jam pasiekti vaizdavimo epiškumo, žmonių likimų dramatizmo, įtampa mažai kuo tenusileidžiančio garsiosios apysakos "Gyvenimas po klevu" tragikai. Stebina R. Granausko meistriškumas – siurrealistiniai sapnai, vizijos subtiliai ištirpdomi autobiografinėje autentikoje, realistinėje empirikoje, nesukeliant abejonių dėl romano stilistinio bei kompozicinio vientisumo.

Arno Jundze:
Atmetus melodramiškai banalią pradžią ir pabaigą, „Kenotafas“ iš tiesų yra kūrinys, pajėgus užvaldyti. Formos požiūriu nedidelis – XX amžiaus modernizmo maniera parašytas – romanas, kuriam galima inkriminuoti viską, išskyrus realizmą, primena archajišką ir seniai pamirštą, bet sykiu gražią melodiją. Galbūt tai ilgesio kupina ištarmė, kad niekas šiam pasauly nevyksta šiaip, kad viskas sujungta subtiliomis nematomomis stygomis, kurias egzistuojant paprastai nesusimąstome, bet už kurių neapgalvotą traukymą anksčiau ar vėliau teks atsakyti<...>

Austra Gaigala:
Paprastais kalbos resursais ir be dirbtinių lyrinių nukrypimų autoriui pavyko pasiekti kondensuoto emocinio sodrumo. Netgi priešingai – esminiai dalykai išreiškiami nutylint. 

2017 m. rugpjūčio 14 d., pirmadienis

C. S. Lewis „Didžiosios skyrybos”

C.S. Lewis 1945 metais išleistas krikščioniškos vaizduotės sukurtas vaizdinys, jo paties įvardintas kaip sapnas, parodo pragarą ir dangų kiek netikėtai.

Goodreads svetainėje jį įvertino daugiau nei 80 tūkst. skaitytojų, taigi tai toli gražu ne pati skaitomiausia autoriaus knyga. Vis tik daugiau nei 50% skyrė aukščiausią 5 balų įvertinimą.

Leidykla "Katalikų pasaulio leidiniai" Lietuvoje šį kūrinį išleido antrą kartą.

Justinas Dižavičius:
Nors ir primena prozos tekstą, sunku būtų įvardinti jo žanrą. Todėl tenka sutikti su autoriumi, kad tai tiesiog jo sapnas. Kaip ten bebūtų, žiūrint plačiai, tai tikrai krikščioniškas tekstas, tad nepatariu čia ieškoti ko nors daugiau, kaip įkvėpimo vaizduotei ar tikėjimui. Lewis'as rašė nesivaržydamas, nesistengdamas įtikti krikščionybės kanonui, tačiau tai nereiškia, kad rašė bet kaip. Vis tik tai tikinčio ir religingo žmogaus sapnas, greičiausiai jo paties asmeninių paieškų ir bandymų suprasti pomirtinį pasaulį, rezultatas. Lewis'o stilius lengvas, iš pradžių gali būti sunku įsivažiuoti, nes skaitytojas įmetamas į tam tikrą neaiškų pasaulį, tačiau gana greitai viskas paaiškėja. Autorius nesistengia skaitytojo suklaidinti ar vedžioti už nosies.

Antanas Šimkus, bernardinai.lt:
C. S. Lewiso  studijos Oksforde ir profesoriavimas literatūros srityje jam, matyt, labai pravertė pažįstant žmogaus psichologiją ir jo prisirišimą prie fix-idėjų. Labai nuoširdžiai ir taikliai aprašomi vienokie ar kitokie atvejai, kai šmėklos yra taip įstrigusios savo siaurų nuostatų rate, jog niekaip negali jų atsisakyti, netgi kai tai trukdo pradėti naują, šviesų gyvenimą.

2017 m. rugpjūčio 13 d., sekmadienis

Adolfo Bioy Casares „Morelio išradimas“

Šis Argentinos rašytojo fantastinis romanas išleistas 1940 metais Goodreads svetainėje įvertintas 11 tūkst. skaitytojų. 36% jų skyrė 5 balus, dar 38% skyrė 4 balus.

Atsiliepimai Lietuvoje:

Justinas Dižavičius:
„Morelio išradimo“ pasakotojas yra negyvenamoje saloje atsidūręs bevardis nuteistas bėglys. Jis paliko užrašus, pagal kuriuos parengtą knygą neva dabar mes ir skaitome. Užrašų turinys atskleidžia šio vyro, vertinančio netikėtai saloje atsiradusius žmones, minčių eigą. Beveik nieko nežinome apie pasakotojo praeitį, apie pasaulyje tuo metu vykstančius įvykius. Todėl skaitant galima justi izoliuotumą. Esame priklausomi nuo pasakotojo valios, patenkame į jo minčių pasaulį.

15min.lt:
Šią knygą aš pavadinčiau literatūriniu nuotykiu, į kurį rekomenduoju leistis tik patiems drąsiausiems, smalsiausiems ir kantriausiems skaitytojams, literatūros gurmanams, nes šiam kūriniui suvokti gali prireikti toli gražu ne vieno skaitymo, (gera žinia, kad bent pati knyga maža ir plona) kol atskiros teksto dalys, sakiniai, mintys lyg puzlio dalys ims dėliotis į vieną paveikslą, kol užkoduoti simboliai, idėjos ims atsiskleisti, atverdami vidines kūrinio prasmes.
aitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-adolfo-bioy-casareso-morelio-isradimas-literaturinis-nuotykis-drasiausiems-ir-smalsiausiems-286-776100
Šią knygą aš pavadinčiau literatūriniu nuotykiu, į kurį rekomenduoju leistis tik patiems drąsiausiems, smalsiausiems ir kantriausiems skaitytojams, literatūros gurmanams, nes šiam kūriniui suvokti gali prireikti toli gražu ne vieno skaitymo, (gera žinia, kad bent pati knyga maža ir plona) kol atskiros teksto dalys, sakiniai, mintys lyg puzlio dalys ims dėliotis į vieną paveikslą, kol užkoduoti simboliai, idėjos ims atsiskleisti, atverdami vidines kūrinio prasmes.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-adolfo-bioy-casareso-morelio-isradimas-literaturinis-nuotykis-drasiausiems-ir-smalsiausiems-286-77610aitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-adolfo-bioy-casareso-morelio-isradimas-literaturinis-nuotykis-drasiausiems-ir-smalsiausiems-286-776100
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-adolfo-bioy-casareso-morelio-isradimas-literaturinis-nuotykis-drasiausiems-ir-smalsiausiems-286-776100

2017 m. rugpjūčio 12 d., šeštadienis

Hannah Kent Paskutinės apeigos

Goodreads svetainėje romanas įvertintas beveik 53 tūkst. skaitytojų. Dažniausiai skiriamas balas - 4 (44%). 5 balus skyrė 31% žmonių.

Justinas Dižavičius:
Mano nuomone,  knyga tikrai gera, tačiau galiausiai šiek tiek nusivyliau. Galima buvo visą šią istoriją parašyti trumpiau, o dabar skaitymas prailgo. Pati istorija - stipri, labai patraukianti dėmesį. Mirties bausmė, nors didžiojoje dalyje Vakarų jau nebetaikoma arba taikoma labai retai, tačiau kelia daug aistrų.
Dėmesio centre atsiduria ne vien mirties bausmės paskyrimas, bet ir pati Islandija, skurdžiai gyvenantys jos žmonės. Vis tik atsižvelgus į tai, kad autorė romaną rašė pagal tikrus istorinius duomenis ir žmonių pasakojimus, pamaniau, kad būtų įdomiau, jei Hannah Kent būtų parašiusi istorinį tyrimą, dokumentinę knygą. Dabar gi, tokia romano forma, kokia yra, ne itin tinka šiai istorijai papasakoti. Romanas nėra itin nuoseklus, autorė tai daugiau dėmesio skiria pastoriui asistentui, tai Kornso šeimai, o po to staiga juos beveik pamiršta ir visą dėmesį skiria Agnes pasakojimui apie savo gyvenimą. Pabaiga vis tik pasirodė stipri: galima buvo parašyti romaną ar apysaką vien apie paskutines Agnes dienas, ir būtų kur kas stipriau.

Kastija:
Suprantu ir kodėl knyga tapo populiari: istorijos, sekso ir mirties viražai supinti ir atpinami lengvai, sklandžiai, neapsunkinant psichologiniais rakursais ar religiniais išvedžiojimais, veržliai ir nestrigdamas rutuliojamas siužetas. Protagonistės charakteris sukuriamas, bet neatskleidžiamas, jos metamorfozė parodyta paviršutiniškai – metamorfozė įvyko? – nors pradėta ir griebta tikrai nemažai...

Maištinga siela:
 Apskritai kalbant, tai lengvu, bet geru stiliumi parašyta puiki istorija, kurią gali skaityti tiek gurmanai, tiek populiariosios literatūros mėgėjai. Knyga kupina Islandijai būdingo klimato atšiaurumo, tačiau jie „nepersūdyti“, o kuo puikiausiai „įkrenta“ tarp veikėjų emocinių išgyvenimų ir užpildo turinį.