2017 m. lapkričio 16 d., ketvirtadienis

Lois Lowry „Siuntėjas“

Rekomenduoju perskaityti visiems. Knyga labiausiai orientuota į paauglystės amžių įžengusius vaikus, tačiau tai, apie ką čia kalbama yra universalios temos, istorija puikiai gali sužadinti ir suaugusiųjų jausmus.

Knyga skatina mąstyti ir diskutuoti tokiomis temomis kaip laisvė, taisyklės, laimė, žmonių trūkumai, jausmai, šeima, skirtingi amžiaus tarpsniai, pasirinkimai, mirtis.

Sukurtas pasaulis pamažu atsiskleidžia prieš skaitytojo akis visu gražumu ir baisumu. Intriga „Kas gi tas siuntėjas?“ - išlaikoma tiek, kiek reikia.
Apysaka galbūt kai ką pasiskolino arba buvo įkvėpta George Orwell romano „1984-ieji.

Kai kurie dalykai knygoje galėtų būti ir stipresni, tačiau tuomet tai jau peržengtų knygos vaikams ribas.

2017 m. lapkričio 2 d., ketvirtadienis

Howard P. Lovecraft „Dagonas“

Novelę „Dagonas“ visai neseniai išspausdino „Literatūra ir menas“, ją rasite čia: http://literaturairmenas.lt/2017-10-27-nr-3635/4276-vertimai/6518-howard-p-lovecraft-dagonas


Joje pasakojama apie veikėjo patirtą nuotykį-siaubą, kuomet nepaaiškinamu būdu iš mūsų pasaulio erdvės jis persikelia į alternatyvaus-kito pasaulio erdvę, dvelkiančią neaprėpiamumu, didybe.. ir pūvančios žuvies tvaiku. Svarbiausia čia atmosfera. Tamsi, slegianti, rodos, pulsuojanti archaiškumu ir mitu. Paties Dagono - dievo, pabaisos - pasirodymas kiek netikėtai trumpas, tačiau tikslus it adatos dūris.

Mėgstantiems tamsias, subtilias siaubo, ar šiuo atveju „kosminio siaubo“ istorijas - tai puiki dovana iš vertėjo Mariaus Buroko, ruošiančio leidybai visą Howardo P. Lovecrafto knygą. Savu laiku esu skaitęs daug Edgaro Allano Poe kūrybos, tad nenusivyliau, „Dagonas“ sugrąžino mane į tuos laikus. O kartu tai juk jau nauji laikai, pažintis su dar neskaitytu rašytoju. Jeigu Poe labiau domino žmogaus psichikos, grimzdimo į beprotybę šio pasaulio ribose tyrinėjimai, tai Lovecraftas panašu labiau linkęs vaizduoti žmogaus susidūrimus su kitais pasauliais, nepažįstamomis būtybėmis.

2017 m. spalio 25 d., trečiadienis

Gintaras Beresnevičius „Paruzija“

Štai taip aš įsivaizduoju visą šitą romaną, kaip atrodo jo nuotrauka - paskendusi šviesoje ir tamsybėse, su kampeliu buities. Visko čia yra. Eklektinis romanas. Ne kiekvienam.

Nežinau, nuo ko pradėti. Pradėsiu nuo to, kad knyga man atrodo radioaktyvi, t.y. ją skaityti žalinga sveikam protui. Tačiau kuo daugiau gyvenu, tuo atrodo, kad sveikas protas ir racionalumas toli gražu nėra didžiausias žmogaus turtas. Be abejo, tai didelis turtas, bet ne didžiausias. O kas svarbiau? Svarbiau man atrodo gyvybė, tikėjimas...  Ir tai sakau ne vien, kaip katalikas, bet ir kaip psichologas. Tikėjimas daug duoda žmogaus psichinei sveikatai. Nebūtinai religinis tikėjimas, bet svarbu tikėti, kad yra kažkas daugiau ir svarbiau už tave patį. Tada ir sveikas protas funkcionuoja geriau.

Gintaro Beresnevičiaus „Paruzija“ yra gyvybinga knyga. Ir ta gyvybė lipa per kraštus. Ji sunkiai kontroliuojama; bet manau, kad autoriui tą padaryti (kontroliuoti) sekėsi visai neblogai.
Manau, kad čia rašytojas atsiskleidžia ir kaip vaikas, ir kaip paauglys, ir kaip suaugėlis. Kaip vaikas – kurdamas absurdiškas, nelogiškas scenas: iš balos išlindo slibinas, iš slibino padarė dievą, muziejininkas tapo vilkolakiu, vardai atrodo parinkti visai atsitiktinai (kažkur girdėjau, man patiko, tai pavadinsiu taip), susišaudymas prie policijos, susikūrė burtininkų klubas. Kaip paauglys – alkoholis liejasi laisvai, seksualinės detalės, ypatingų, išrinktųjų žmonių mitas, konspiracijų, sąmokslo teorijos. Kaip suaugėlis – mitologijos, religijų, Lietuvos istorijos išmanymas, ironiškas žvilgsnis į Lietuvos situaciją.
Knyga, man rodos, apie tai, kad kūrimas ir naikinimas (mirtis) kartais neatsiejami ir esti vienas kitame taip kaip ir trys keturiose. O kaip kitaip atskleisti šią idėją, jei ne suveliant sveiką protą?..

2017 m. spalio 10 d., antradienis

Laura Sintija Černiauskaitė „Artumo jausmas“

Šį rinkinį skaičiau šiais 2017 metais, birželio mėnesį. Taip ir neaprašiau jo, tačiau vis vien šiame savo knygoraštyje norisi paminėti tris keturis tekstus, kurie ko gero verti didesnio dėmesio. Pats pirmas tekstas - apysaka „Vidurdienį, Lidijos laiku“ gerai atspindi L. S. Černiauskaitės kūrybą - mistinės detalės, dėmesio centre - romantiniai santykiai, jausmai. Taip pat ganėtinai įspūdinga antroji apysaka „Obuolys Kipreliui“ žavi rašytojos fantazija, neįprastas pasakojimo "kampas". Galiausiai paskutinis tekstas - pjesė „Blyksnis po vasaros vandeniu“ - apie stebuklingų gydymo galių turinčią mergaitę.
Kita pjesė „Artumo jausmas“ parašyta taip pat gerai, tačiau man paliko mažesnį įspūdį.
Taip pat rinkinyje trys novelės: „Violončelė“, „Kaip daromi vaikai“, „Įvykis“.

Rinkinys vertas dėmesio, ko gero šiek tiek brandesnis nei „Liučė čiuožia“. Sunku pasakyti, kuris patiko labiau.

2017 m. spalio 9 d., pirmadienis

Povilas Šklėrius „Ko negalima sakyti merginai bare“

Štai ir įvyko mano pirmoji pažintis su Povilu Šklėriumi, ne kur nors „Solstafir“ koncerte, o man paėmus į rankas jo romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“. Kūrinys autentiškas, paremtas autoriaus patirtimi santykiuose su merginomis. Kol kas neskaičiau kitų recenzijų apie šį kūrinį, taigi mano nuomonė nebus įtakota kitų žmonių nuomonės.
Iš esmės imant knygą į rankas mano lūkesčiai nebuvo dideli. Tikėjausi, kad knyga bus gana paviršutiniška, bet smagi, galima sakyti, lengvas skaitalas. Taip sakau, nes nesu nei romantinių, nei humoristinių knygų mėgėjas. Tad man lengviau įtikti rašant rimtai. O dabar pirmas dalykas, ką noriu pasakyti: knyga pranoko mano lūkesčius. Pasirodė kur kas įdomesnė, įžvalgesnė ir geriau parašyta, nei tikėjausi. Padėka autoriui, kad pavyko nustebinti.
Antras dalykas, į ką noriu atkreipti dėmesį: siužete autorius sėkmingai derina romantinę liniją su vienišiaus linija. Nors pasakotojas Povilas toli gražu nėra vienišius, tačiau jis yra juo tuo metu, kai pasakoja skaitytojui savo istoriją. O pasakoja jis apie savo draugus, apie merginas, su kuriomis draugavo, su kuriomis bendravo, su kuriomis turėjo kažkokį santykį. Žodžiu, tų merginų visai daug. Ir apskritai personažų gana daug, jie dauguma trumpai pristatomi. Šie pristatymai dažniausiai turi savyje kažką komiško, bet galiausiai aš manau, kad jų yra per daug. Nėra jie (pristatymai) nei tokie juokingi, nei tokie svarbūs. Daug personažų vardų, jie tiesiog užsimiršta, nes dauguma jų nevaidina jokio svarbaus vaidmens šioje knygoje. Todėl man atrodo taip: arba reikėjo tuos pristatymus dar labiau išplėsti, padaryti komiškesnius, arba dalies jų atsisakyti, palikti tik svarbiausius. Kartu galbūt atsisakyti ir kai kurių personažų. Po šios kritikos, grįžtu prie to, ką noriu pasakyti: viskas prasideda nuo tos vienišiaus linijos: Povilas susimąstęs stebi kitą porelę, kalba apie tai, kad bijo nuostabių moterų ir pan. Toliau pasakoja apie įvairius santykius, apie savo emocijas, kaip jis dabar jaučiasi. Tačiau pamažau pamažu vis daugiau dėmesio imama skirti vienai merginai, vardu Liucija. Ir ji vis labiau ima reikštis Povilo pasakojime. Vis daugiau, vis daugiau, kol galiausiai nieko daugiau ir nematyti. Nes „visur ta šviesa“, kuri apakina mūsų pasakotoją, ir apie nieką daugiau jis ir negali mums papasakoti 😊 Štai taip sakyčiau laiku ir vietoje knyga ir baigiasi. Mes, skaitytojai, vis geriau ir geriau matome, kaip mūsų pasakotojas įsimyli. Ir vis labiau, ir labiau pamiršta mus, skaitytojus, nes jau nebežino, į ką kreiptis, į mus, ar į Ją.
Taigi trečias dalykas: Įdomūs formos sprendimai. Tiek knygos pradžioje, tiek pabaigoje Povilas tiesiogiai kreipiasi į mus. Vėliau mane kiek sutrikdė tai, kad jis kreipiasi į kažką kitą. Bet kaip ką tik minėjau, tai Ji vis labiau užvaldo mūsų pasakotojo mintis, tad natūralu, kad jis ima pasakoti dalykus jai. Kitas sprendimas – sapnai – pasakotojas sapnuoja be skyrybos ženklų. Ir puiku! Kam sapnuose jie ir reikalingi? Tik jau kam tada dar reikia beveik kiekvieną sapną pradėti žodžiais „Sapnuoju, kad...“?.. Skaitytojas pats puikiai supras, kad čia sapnas ir be to. Tai šitas truputį suerzino. Bet šiaip, puikus sprendimas, sakau ir kaip psichologas, sapnai juk chaotiški, visi juos turėtų pasakoti bent jau be skyrybos ženklų.
Ketvirtas dalykas – vis tik labiausiai tai knyga apie patį pasakotoją. Povilas iš esmės pasakoja ne savo meilės istoriją, ne apie savo draugus, ne apie darbą, o apie save. Tai daug ką paaiškina. Iš dalies, jam tiesiog norisi išsikalbėti. Kaip jau sakiau, knygos pradžioje jis vienišius, jam kartais norisi staugti kaip vilkui (pažįstu šį jausmą). Taigi natūralu, jis ieško, kas jį gali išklausyti. O tai mes, skaitytojai ir skaitytojos. Tad koks tas Povilas? Humoro jausmas. Check. Muzikinį skonis. Check. Ir dar yra romantikas. Bet nėra viskas taip gražu. Kartais jis ir abejingas, kartais gali ir nederamai pasielgti. Negaliu sakyti, kad tai kažkuo labai unikali asmenybė. Ne, šiuo atveju daugiau žavi tai, kad jis panašus į daugelį, tik geriau nei daugelis moka apie save papasakoti. Apie tokius niekas knygų nerašo, todėl, prašau, jei nori pats apie save parašyk. Jis ir parašė.
Ir ačiū jam už tai, kad parašė ne bet kaip, o dar ir visai gerai. Įvertinimas – trys keturiose iš penkių!

2017 m. rugpjūčio 21 d., pirmadienis

Delia Ephron „Sirakūzai“

Romanas išleistas 2016 metų liepą. Goodreads svetainėje įvertintas 7 tūkst. skaitytojų, kurie dažniausiai skyrė 4 (37%) ir 3 (36%) balus.

Justinas Dižavičius:
Knygos sumanymas įdomus - šiuolaikiniai amerikiečiai atvyksta į Sirakūzus, senove dvelkiantį, kultūra turtingą, tačiau nieko įspūdingo išlepintam turistui negalintį pasiūlyti Sicilijos miestą. Taip kuriamas kontrastas tarp šiuolaikinio žmogaus tuštybės ir turtingo kultūrinio paveldo, kuris iš esmės lieka nepastebėtas. Mūsų personažai daugiausiai domisi maistu ir vynu. Taigi sumanymas įdomus, tačiau negaliu pasakyti, kad puikiai išpildytas. Autorė galbūt ir siekė sukurti šį kontrastą, tačiau neišnaudojo visų jo teikiamų galimybių. Pernelyg daug dėmesio skiriama ne šiam kontrastui išryškinti, bet knygos pabaigoje augančiai įtampai kurti. Taigi, mano nuomone, dėl tokio sprendimo pasirinkta veiksmo vieta netenka dalies savo reikšmės, nes galiausiai aprašomi įvykiai galėjo nutikti ir kituose miestuose.

Mano knygų pasaulis:
Didžiausia romano stiprybė yra tai, kad ši istorija – ne šiaip eilinė jausminga gyvenimiška drama, kupina ašarų ir meilės prisipažinimų, kurioje įveikę visus sunkumus vienas kitam skirti žmonės galiausiai būna kartu ir skaitytojui lieka tik pasidžiaugti, kaip gražiai viskas išsisprendė. Ne. „Sirakūzuose“ vyrauja niūri nuotaika – verčiant puslapius galima nujausti, kad kažkuriuo metu įtampa pasieks kulminaciją, įvyks kažkas, kas pakeis bent jau kelių veikėjų gyvenimus.

Fantastiškų (-os) knygų žiurkės:
Man labai patiko, kaip autorė tuos santykius varto ir skalbia. Gyvenimiškai ir nesumeluotai, taip, kaip tikrai galėjo būti. Mergaitės Snow – vilkas auksinio avinėlio kailyje – gal mažiau įtikinanti, bet, manau, jos paveikslas yra epizodinis, tam kad geriau atskeisti suaugusiųjų charakterius ir išprovokuoti kulminaciją.

Knygų dama:
Nuo pirmo iki paskutinio puslapio ši knyga mane slėgė. Ji tokia pilna pykčio, neišsakytų jausmų, erzelio, jog tikrai – emociškai ji mane išsunkė. Man buvo nemalonu skaityti kaip Maiklas šlykštisi vyresniu savo žmonos kūnu, kaip Teilor prikaišioja Finui jo neišprusimą (Teilor iš aukštuomenės, Finas ne), kaip ta pati Teilor perdėtai reguliuoja dukters gyvenimą, o Snou manipuliuoja tuo ir kelia dar daugiau sąmyšio.

Pati Delia Ephron interviu sakė:
Tai tamsi knyga – vietomis labai juokinga, tačiau amorali. Man nerūpėjo, ar kam nors patiks Lizė, Maiklas, Teilor ir Finas. Tenorėjau, kad jie būtų tikroviški. Įdomūs ir prikaustantys dėmesį. Daugybė žmonių man yra prisipažinę: „Maniau, kad man patinka, tarkim, Finas, bet paskui supratau, kad man jis visiškai nepatinka.“ Skaitytojo požiūris į vieną ar kitą veikėją keičiasi, išaiškėjus jo išdavystei, melui ar kerštui.


2017 m. rugpjūčio 20 d., sekmadienis

Romualdas Granauskas „Kenotafas“

Justinas Dižavičius:
Tai tas romanas, nuo kurio turbūt ir prasidėjo tikrasis mano susidomėjimas lietuvių literatūra. Supratau, kad jei toks klasikas kaip Romualdas Granauskas gali parašyti taip moderniai ir šiuolaikiškai, tai ko mes tik negalime! Jeigu yra toks dalykas kaip lietuviško kaimo dvasia – tikra, tokia, iš kurios išaugo dabartinio laikmečio kartos, tai Romualdas Granauskas sugeba ją prakalbinti, išklausyti ir užrašyti. Ši knygoje atsiskleidžianti dvasia nėra linksma, greičiau jau liūdna, bet šitas liūdesys kitoks – subrendęs, todėl šiek tiek saviironiškas.
O čia daugiau atsiliepimų, lietuvių ir latvių...

mb:
Romanas itin paprastas, rašoma vėl apie pokarį, nieko itin ypatinga, nauja jame nėra. O ir nereikia…. Kaip sako pats rašytojas: "Pasirinkau pačią neįdomiausią temą: rašau knygą apie tai, kaip aš tą knygą rašau".

 Alfredas Guščius:
Iš pirmo žvilgsnio siaura, kamerinė romano tema (rašymo apie rašymą) nesukliudė jam pasiekti vaizdavimo epiškumo, žmonių likimų dramatizmo, įtampa mažai kuo tenusileidžiančio garsiosios apysakos "Gyvenimas po klevu" tragikai. Stebina R. Granausko meistriškumas – siurrealistiniai sapnai, vizijos subtiliai ištirpdomi autobiografinėje autentikoje, realistinėje empirikoje, nesukeliant abejonių dėl romano stilistinio bei kompozicinio vientisumo.

Arno Jundze:
Atmetus melodramiškai banalią pradžią ir pabaigą, „Kenotafas“ iš tiesų yra kūrinys, pajėgus užvaldyti. Formos požiūriu nedidelis – XX amžiaus modernizmo maniera parašytas – romanas, kuriam galima inkriminuoti viską, išskyrus realizmą, primena archajišką ir seniai pamirštą, bet sykiu gražią melodiją. Galbūt tai ilgesio kupina ištarmė, kad niekas šiam pasauly nevyksta šiaip, kad viskas sujungta subtiliomis nematomomis stygomis, kurias egzistuojant paprastai nesusimąstome, bet už kurių neapgalvotą traukymą anksčiau ar vėliau teks atsakyti<...>

Austra Gaigala:
Paprastais kalbos resursais ir be dirbtinių lyrinių nukrypimų autoriui pavyko pasiekti kondensuoto emocinio sodrumo. Netgi priešingai – esminiai dalykai išreiškiami nutylint.