2022 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Solo Ansamblis - Roboxai (2016)

Alright, this is one of the heavyweights. Catchy dark melancholic dance tracks with cryptic Lithuanian lyrics.

  1. Intro - 9
    1. Intriguing and immersive intro. Solid.
  2. Miestas ant Kalno - 9
    • Classic. This song kind of defines Solo Ansamblis sound for me. Slow, dreamy, climactic.
  3. Monotonija - 8
    • Mid tempo dancy track. "Šita monotonija mane praryja..." just gets into your head.
  4. Moteris - 10
    • Classy lyrics. Awesome dance track. As good as it gets. Dance your ass off. All night.
  5. Didelis ir gražus - 7
    • Sweet, sleepy song in its pajamas. Reminds me of warm morning sun.
  6. Įstriži žiburiai - 9
    • Dance track for melancholics. Love this one.
  7. Malda - 9
    • Kind of repeats the beat of previous track. Still awesome however. Dark and hypnotic. Love the poetry in lyrics.
  8. Skruzdė - 6
    • Worth listening, it's still got the vibe.
  9. Juoda juoda juoda juoda naktis - 10
    • Catchy as hell. All night.
All in all this album gets 8.56 out of 10

2022 m. rugpjūčio 30 d., antradienis

Billie Eilish - When We All Fall Asleep, Where Do We Go? (2019)

One of the most original sounding albums I have ever heard. Here it is:
  1. !!!!!!!
  2. Bad Guy - 9
    • Iconic
  3. Xanny - 8
    • It's just good. The mood, lyrics, they catch your attention, makes you think
  4. You Should See Me in a Crown - 8
    • This one just explodes. Every time.
  5. All the Good Girls Go to Hell - 6
    • It's ok, still got the vibe
  6. Wish You Were Gay - 9
    • I love Billie's singing on this one
  7. When the Party's Over - 7
    • that's beautiful
  8. 8 - 5
    • Not sure how I feel about this one, but it kinda works
  9. My Strange Addiction - 6
    • Beat is nice
  10. Bury a Friend - 6
    • Sounds kinda personal, but I like how it's horror themed also
  11. Ilomilo - 8
    • I like how quite and beautiful it sounds, reminds me of those dark glowy winter nights
  12. Listen Before I Go - 7
    • Not the song I would like to listen often because of its theme, but it's well done
  13. I Love You - 10
    • Top Level Sad Song here.
  14. Goodbye - 5
    • Could be something better
All in all this album gets 7.23 out of 10.

2022 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis

Sharon Van Etten - Remind Me Tomorrow (2019)

It's the first album I decided to share on Trys Keturiose and the reason why this one, is because Sharon is one my favorite vocalists. I really like her voice, her energy. This was the fifth studio album for her, and I bet it will end up as one of the best. Some songs the are f**king awesome, and others sounds pretty good as well. Here they are:
  1. I Told You Everything - 6
    • Decent start of an album
  2. No One's Easy To Love - 7
    • Quite an original and enjoyable song
  3. Memorial Day - 6
    • Somewhat foggy and lacking for some hook.
  4. Comeback Kid - 9
    • Pumps up the energy reeeal strong
  5. Jupiter 4 - 10
    • Might be my favorite piece about love
  6. Seventeen - 9
    • That it just nuts! Her energy is above the roof
  7. Malibu - 4
    • Don't really care about this one :/
  8. You Shadow - 6
    • The beat is pretty nice
  9. Hands - 7
    • Noisiest track on the album, that haunting beat, distortions and bleak vocals make it quite an interesting experience.
  10. Stay - 5
    • It's pretty nice, but sounds more like some background music
All in all this album gets 6.9 out of 10.

2020 m. gruodžio 12 d., šeštadienis

2020 - knygos, temos

Labiausiai įsiminusi ir privertusi susimąstyti knyga šiais metais buvo "Pokalbiai apie esmes". Tai nebuvo pirma pažintis su Arvydu Šliogeriu, esu lankęs jo paskaitas apie egzistencinę filosofiją, tačiau pirma rimtesnė pažintis su jo paties filosofinėmis pažiūromis. Tai, kas buvo kalbėta apie šiuolaikinę visuomenę, jos tarnavimą Ekranui, apie žmogaus ir daikto santykį arba susitikimą, apie žodžio kaip fikcijos galią, mane tiesą sakant ganėtinai pribloškė. Kaip sako Skirmantas Malinauskas, Tiesa yra svarbu. Tad kad ir kaip banaliai skambėtų šis teiginys - belieka tam tik pritarti. Tiek Šliogeris, tiek Malinauskas kalba apie tiesą, apie tai, kad negalima su ja nesiskaityti, ar leistis paklaidinamam beprasmiuose žodžiuose. Todėl manau, kad jų abiejų pažiūros turi tam tikrą bendrą pagrindą. O tiek vieno, tiek kito asmenybės man buvo šių metų atradimai.

Taigi Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. "Pokalbiai apie esmes". Knyga tiems, kas turi noro susipažinti su galbūt vieninteliu Lietuvos filosofu.

Kita tema, palietusi mane anksčiau ir šiais metais, tai psichikos negalia, sutrikimas. Tikiuosi, jau niekam nekelia abejonių, kad tokie sutrikimai, tokios ligos egzistuoja. Bet kiek apie savo psichinę sveikatą esame pasiruošę kalbėti su savimi ir kitais žmonėmis, kitas klausimas. Kalbėti apie tai aš taip pat mokinuosi. Nes tai reiškia atsisakyti kaltinimų, priekaištų kažkam, ir įvardinti, kas man į gerą, o kas į blogą, kad turiu tam tikrų stiprybių ir silpnybių, kurie akivaizdžiai nėra matomi, bet dėl to ne mažiau tikri. Ir čia suku link Nathan Filer knygos "Skausmingas krytis". Tai personažo Metjaus Houmso bandymas papasakoti, kas su juo nutiko. Čia nerasime populiarių klišių apie šizofreniją, tai kur kas realesnis šios ligos paveikslas. Todėl skaitytoją labiau pamokantis ir apšviečiantis. O man svarbiausias pasakojimo matmuo buvo tai, kaip pasakotojas bando apie tai rašyti, kalbėti su mumis, skaitytojais. Pacituosiu, ką jis pats apie tai sako: "Mano galvoje yra dėlionė, sudaryta iš milijonų atomų. Galiu šiek tiek užtrukti, kol ją sudėsiu".

Na ir dar viena knyga, kuri aktuali būtent šiuolaikinio pasaulio ir šių dienų kontekste, tai Daivos Ulbinaitės "Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė". Šiuo atveju knyga ypatinga tiek, kiek tikėsime, kad Dalia Grybauskaitė išties buvo ir tebėra viena svarbiausių ir stipriausių asmenybių Lietuvoje ir savo darbais, asmeniniu pavyzdžiu, sustiprino mūsų valstybę. Įkvėpė tokius visuomenės veikėjus kaip Andrius Tapinas ar Skirmantas Malinauskas tai visuomeninei veiklai, kokią jie šiuo metu sėkmingai vykdo. Knyga yra tarsi pagiriamasis žodis, ir tiems, kas jau anksčiau domėjosi Prezidentės gyvenimu ir darbais, galbūt nepadarys didelio įspūdžio, bet man ji buvo įdomi šia pažintine prasme ir bendrai kaip pastarųjų 10 metų Lietuvoje apžvalga.

Šie metai be abejo pažymėti Covid-19 pandemija. Ko gero tik dėl šios priežasties paėmiau į rankas Albero Kamiu "Marą". Nežinau, ar dar skaitysiu kitas šio rašytojo knygas. "Maras" nesužavėjo, nors aišku negaliu pasakyti, kad tai bloga knyga. Tiesiog neatradau joje sau svarbių temų ar idėjų. Knyga daugiau apie žmones, jų tipažus ir elgesį tokioje neprognozuojamoje ir mirtinoje situacijoje. Džiaugiuosi praplėtęs savo akiratį dar vienu klasikiniu rašytoju, bet knygoje vietomis erzino filosofavimai, ir galbūt tai, kad maras buvo pasitelkiamas kaip metafora, taip pat pasakojime pasigedau personažių moterų, kažkodėl atskleidžiami tik vyrų paveikslai.

Einam toliau. H.P. Lovecraft "Tykantis tamsoje", Sjon "Baldras, šešėlio sūnus", Ursula K. Le Guin "Žemjūrės burtininkas", Etgar Keret "Ilgintis Kisindžerio", Chinua Achebe "Sugriūva viskas". Neišsiplėsiu apie kiekvieną atskirai. Lovecrafto apysakos buvo stulbinamai geros; sužavėjo Sjono talentas pasakoti istoriją; Žemjūrės burtininkas yra fantasy klasika; Ilgintis Kisindžerio - tiesiog jei ši knyga kada papuls jums į rankas, pabandykite paskaityti bent keletą tekstų, jie tokie crazy; Sugriūva viskas - pasakojimas apie vieno igbų genties vyro gyvenimą katalikybės atėjimo į Nigeriją fone.

2019 m. lapkričio 1 d., penktadienis

Joker (2019), režisierius Todd Phillips

Mačiau Džokerį spalio 9 d., dabar jau lapkričio 1 d. Įspūdžiai ne tokie ryškūs, kaip tada, bet vis dėlto... vienas geresnių filmų. Tas juokas, "šypsokis ir viskas bus gerai" tema ir kaip tai, kas vyksta visuomenėje, susilieja su vieno žmogaus likimu - pavaizduota išties talentingai.

O Joaquin Phoenix su tokiais filmais kaip "Her" ir "You Were Never Really Here" dabar ko gero mėgstamiausias mano aktorius.

Filmas tiems, kas ieško gan niūraus psichologinio tipo character study apie tai, kaip žmogus tampa personažu.

Ką turiu omeny? Žmogus - sergantis, bandantis kaip nors išgyventi, turintis svajonių apie komiko karjerą, gyvenantis su mama, ir fantazuojantis apie patikusią merginą. Ir turintis ginklą, kurį panaudojo savigynai. Filmo pabaigoje viso to nebelieka - visi žmogiški ryšiai - su mama, profesija, svajonėmis - nukirsti. Tikėjimo kokia nors prasme nebelieka. Matome tik spalvas, kaukę, personažą, kurį nuo neteisingumo kenčianti visuomenės dalis priėmė kaip savo idealą.

2019 m. vasario 24 d., sekmadienis

Pasaka: Neil Gaiman "Koralaina"

Ko-ra-lai-na


Mergaitė, kuri nuėjo į Kitą pasaulį ir sugrįžo atgal. Ne tik sugrįžo, bet ir išgelbėjo savo tėvus ir keletą kitų vaikų. Man tai viena iš didžiausią įspūdį palikusių pasakų. Šalia "Hobito". Paprasta ir kerinti, pamokanti ir įtraukianti. Baisi ir stebuklinga. Rodos, siekianti gilią senovę ir dabartį. Paslaptinga. Tradicinė ir šiuolaikiška.

Viena simbolika - raktas. Kasdienis mūsų rankose ir kišenėse randamas daikčiukas. Vieniems atrakinantis, kitiems užrakinantis. Saugantis ir įkalinantis. Raktą kažkada nešiojausi su virvute ant kaklo, dabar kuprinėje, kišenėje. Dabar turiu jų daug. Kažkada turėjau vieną vienintelį.

Kita simbolika - vardas. Mama ir kita mama, Koralaina ir Kerolaina. O katinas? - " Katinai neturi vardų <...> Vardus turite jūs, žmonės. Nes nežinote, kas jūs esate. O mes žinome, kas mes, todėl mums vardų nereikia." (41 psl.)

Trečia simbolika - saga. Toks apvalus daikčiukas. Rodos, nei kiek nepaslaptingas ir nesimboliškas. Gal todėl toks baisus, kai pavaduoja akis.

Juk tikrasis ir ketvirtasis simbolis yra akis. Matyti pasaulį tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokį aš, tu ar jie norime sukurti. Todėl svarbiausia sąlyga norint patenkinti visus savo poreikius - užsisiųti akis sagomis ir nieko nematyti. Tik tai, kas esi tu pats. tamsa. niekas.

2018 m. spalio 15 d., pirmadienis

Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje

Marselio Prusto romanų serijos pirmasis romanas "Svano pusėje" mano gyvenime atsirado tada, kai reikėjo. Nors dabar jau suprantu, kad ne kiekvienas gali mėgautis skaitydamas Prustą, tačiau man tai pavyko ir džiaugiuosi praturtinęs savo kultūrinį "Aš" tuo, ką galima rasti šiame literatūros brangakmenyje.

Palyginsiu "Svano pusėje" su medžiu, kuris prasideda nuo mažytės sėklos, ir auga auga auga tapdamas kažkuo visai kitu negu buvo. Be to, jis meta daug tokių pat mažyčių sėklų, kurių viena pats tebuvo, žemėn ir taip pratęsia savo gyvybę dar toliau, įgydamas dar labiau nuo pradinio savo pavidalo neatpažįstamą formą - mišką. Toks yra Marselis Prustas - išsišakojęs į visas puses begale psichologinių savo personažų charakterio niuansų, aplinkos atsispindėjimų jų sąmonėje - o viskas juk sukasi apie tai, kaip berniukas įsimylėjo mergaitę. Banaliai paprasta romano ašis. Ir šitas paprastumas genialiai balansuoja su romano struktūros sudėtingumu.

Nors pirmoji dalis patiko labiausiai - Kombre - pasakotojas prisimena savo vaikystės įspūdžius šiame mažame miestelyje, antroji - visai kitokia - susikoncentruoja į vieno personažo - Šarlio Svano - aistrą, pavydą ir kitus jausmus moteriai, ir taip teikia vieną geriausių įsimylėjimo psichologinių studijų tiems skaitytojams, kam ši tema aktuali, moksliniu tikslumu aprašo, kas vyksta šioje savaip ypatingoje būsenoje, "ligoje". Trečioji - visai trumpa dalis, palyginus su pirmomis - savotiškai suriša pirmą dalį su antrąja, ir jas abi pratęsia: tiesiogiai - berniukas pagaliau susipažįsta su mergaite, ir netiesiogiai - nuojauta kužda, kad tai gali būti pradžia to, kas buvo aprašyta antroje dalyje, t.y. užaugęs berniukas patirs tai, ką patyrė Svanas.